Nors „Skamba skamba kankliai” dar nesibaigė, jau nebeturėsiu progos užsukti į likusius koncertus. Ta proga – apie liaudies kultūrą ir šių metų festivalį.
Save kankliuose prisimenu nuo mažumės – iš pradžių tėvai vesdavosi ir tas būdavo visai faina, nes būdavom kompanija mažamečių, kurie kartu tūsindavomės. Tada tėvai vis dar vesdavosi, bet būdavo nebeįdomu. Galiausiai buvo privalomas paaugliškas etapas kuriame šiaip nefaina niekas, kas faina tėvams. O dabar vėl labai smagiai sėdžiu visuose, kiek pavyksta, koncertuose ir po jų susimojavusi su tėvais traukiu savais keliais :)
Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad augau smarkiai am… tokioje pavadinkim folklorinėje aplinkoje. Buvau migdoma baisiomis lopšinėmis (ale jei nemigsi, tai ateis baubas, įkiš į maišą ir išneš), mama buvo nupiešusi nerealią knygelę apie kukutį (mačiau mačiau kukutį gale lauko tupintį) ir šiaip iki paauglystės nepatyriau lietuviškų “piknikinių” joninių ar kitų kalendorinių švenčių. Už tai švęsdavome Rasas su kupoliavimais, Jorės šventės nepamenu, bet žinau, kad ir jos nepraleisdavome ir t.t. O meškutė (šokam šokam mes meškutę) man iki gyvenimo pabaigos asocijuosis su tėčio naminiais tūseliais, kai vyrija nuo visų bajorų pereina prie kaimynų budinimo baubdami „meška šooooka, kudlos dulka (trept, trept).
Ko stebėtis, kad užaugau tokia va. Kuriai penktadienį praleisti klausantis sutartinių yra pats geriausias savaitės pabaigos variantas :)
Taigi, skamba kankliai man visada sukelia kalną teigiamų emocijų ir yra vienas laukiamesnių renginių. Šiais metais į sūkurį visko įsiliejau labai kukliai – apsiribojau tik dvejais koncertais. Bet abu buvo geruliai.
Ketvirtadienį „Nakties muzikoje” (nors tai buvo akivaizdus vakaras) dainavo Sedula – šešios moteraitės, turinčios ganėtinai specifinį dainų atlikimo būdą. Jos prideda labai daug pavinguriavimų, kas senai įgrisusias dainas (o jau mano mielas pvz) paverčia visai klausomomis. Jų bijūnėlis mūsų kompanijoje išvis išbujojo - jau tiek esam atsidainavę, ka darosi nuvalkiotu gabalu. Bet apie pasirodymą. Čia gal turėjo būti labai vau. Pusvalandį rodė filmą apie tai, kaip buvo gaminti Sedulos apdarai. Oho, kaip įdomu… Nė kiek. Jau ėmiau galvoti, kad čia bus vietoje koncerto. Parodys filmą, paklausysime garso takelio ir namo :) Bet po pusvalanduko išstojo ir originalios atlikėjų versijos.
Mano mama tai vėliau namuose užstūmė, kad jai jos per saldžios buvo, todėl neiškentė viso koncerto. O man tai buvo gražu. Ypač suderinimas su perkusininko akomponavimu. Repertuaras irgi pasirikntas rimtas – dainos apie liepas. Iš ties, lietuvių liaudies dainose labai daug liepų. Pradedant palinko liepa šalia kelio, baigiant liepos krėslalu ir dūzgiančiomis bitelėmis. Tai tik filmo galėjo nebūti, bet šiaip – labai smagu. Šiandien dar gavau jų kompaktėlį naujausią tai mmm… puikiai susiklausė.
Vėliau vakare su drauge sedėjom užupio kavinėje, vartėme programėlę ir kalbėjome, kad nedaug šiemet užsieniečių. Aš leptelėjau, kad norėčiau pasižiūrėti į britus bei paklausyti Žalio iškyšulio salų ir šast – po pusvalanduko įžygiuoja kompanija! Mes žvilgt į programėlę – tie patys :) Mes tuo metu jau pamažu bandėm keisti lokaciją, bet buvo labai smagu pasiklausyti britų, dainuojančių seną jūrininkų dainą. “Ay Ay up she rises, early in the morning” – ši daina sukelė daug juokingų prisiminimų iš paskutinės vasaros ir puikaus laiko Dūburio saloje. Prisižadėjau sau, kad penktadienį nueisių į jų koncrtą, bet…
Penktadienis, nors negaliu skųstis kokiomis nors nesėkmėmis, buvo bjaurus. Baigiau darbus užsivėlinusi ir nebeturėjau nei jėgų nei laiko keliauti į užsieniečių koncertą. Už tat šiek tiek pasimokiusi patraukiau į penktadieninę „Nakties muziką”. Šį sykį buvo sutartinių vakaras.
Stebėjau susirinkusius žmones. Dailės akademijos salė nedidukė tai ir telpa ne minia. Giedotojos, jų akomponatoriai vyručiai pūtikai ir tada jau klausytojai. Didžioji dalis jų – tie patys, tik užsimaskavę folkloristai bei draugai. Tada bobutės, kurios tipi visus pažįsta, dėl to gali sau leisti vidury koncerto pilnu balsu viena kitos klausinėti “ar tik ten ne Petras gale salės sėdi? Ale koks sukūdęs…”. Likusieji – toks pats šaunus jaunimas kaip aš bei keletas nesusipratusiųjų. Pastarieji (ne ten pataikėliai) labai greitai pasišalina, tad jų galima neskaičiuoti. Bet kad jaunimo yra tokiuose koncertuose ne trys ir ne penkios galvos, aš galvoju, kad gerai viskas. Vertybinė krizė bei kosmopolitiškumo bei nesidomėjimo savo šaknimis psichozė dar palietė ne visus.
Labai puikiai buvo transformuota salė – kėdės eilėmis sustumtos ratu. Taip viduryje salės atsirado atvira erdvė atlikėjams. Dar pridedam skliautuotas lubas ir gaunam tobulą akustiką tokiam reikalui :)
Nebemoku sutartinių klausytis tiesiog grožėdamasi. Automatiškai imu sekti melodijų linijas, fiksuoti šokio judesius, lyginti atlikėjų tembrus ir t.t. Labai matėsi skirtingas atlikėjų profesionalumo lygis. Pirmosios pradėjo koncertą tikrai dailiai, tačiau vidury sekė trys nelabai ypatingi kolektyvai. Vieno tetos buvo išsiblaškiusios ir vis ką pamiršdavo ar nesuskambėdavo. Antrame dvi mergaitės iš baimės gal, bet visiška buvo užspaudusios balsus. Švokščiantis, tylus ir silpnas, neparemtas balsas visiškai netinka sutartinėms. Vėliau, padrąsėjusios susiėmė – manas spėjimas, kad jos turi balsus, tik juos slepia pasitvirtino. Trečiame kolektyve buvo dvi altės ir dvi sopranės, taigi – keturios tetos, iš kurių dviejų balso tembras smarkiai žemas ir net baubiantis, bei dvi dainuojančios skardžiai ir aukštai. Natas jos visos tas pačias dainavo, bet visiškai neskambėjo.
Dėl to apsidžiaugiau sulaukusi trijų keturiose. Ten moteriškės yra susidainavusios ir visiškos profės. Dainuoja kartu bent 20 metų ir vargo nemato. Jų visų vaikai bendraamžiai su manimi ir būtent tie, su kuriais dėdavom tūso per kanklius gilioje jaunysėje. Nu buvo tobula šiaip. Vienoje vietoje pagavau save išsižiojusią iš kosmosiškumo. Balsai dera beveik tobulai, sutartinės – nenuvalkiotos, o šokis! O šokis… Nežinau, kie gaudotės šokamose sutartinėse, bet yra elementarieji šokiukai, kurių per vakarą daugiau ir mažiau vykusių prisižiūrėjom bei šiaip netingėdamos be didelio vargo taip pat sutrepsėtume. Ir yra upper intermediate levelis. Ką jos darė greta giedojimo. yra fantastika. Dedu sau pliusą, kad visur sugebėdavau perprasti choreografiją, bet netikiu, kad kada nors taip išmokčiau. Labai gerai ir labai gražu.
Tarpuose viso konserto metu įvairiais pučiamaisiais grojo vyručiai tokie senstelėj Sedėjau ir nesupratau, kodėl mums dar nėra dašilę į stovkes imti skudučius.
Nors buvo labai gražu, visgi dvi valandos sutartinių – ne jaunoms galvelėms. Man buvo per daug šiek tiek. Juk gero turi būti po nedaug, o čia štai kokia dozė :) Bet buvo verta klausytis iki pabaigos. Nes koncertas baigėsi masine sutartine ir dar ne bet kokia, o mano mylima „Buvo dūda Vilniuje”. Labai stiprus jausmas, kai visa salė dainuoja visi kartu. Tik prie manęs sėdinti bobutė briedą varė. Pasigavo vieno balso žodžius ir dainavo juos kito balso melodija. Ir dar kažką labai man ausin varė. Bet ką jau padarysi :)
Koncerto organizatorei tai reikėtų medalį duoti arba tris. Ji yra surinkusi ir užrašiusi krūvas sutartinių, yra jas išnagrinėjusi iš turbūt visų įmanomų kampų bei smarkiai užsiima jų puoselėjimu nupopsėt baigiančioje Lietuvėlėje. Didis respektas jai tikrai.
Šiaip tai kažkaip atrodo skurdoka kanklių programa šiemet, bet bent tie koncertai, kuriuose aš buvau – tikrai puikūs ir verti dėmesio. O dabar, kol dar turiu kelias valandėles – laikas miegučiui!