Vasara tokia puiki ir kupina visko, kad prie kompo net nemiela sėst. Paskutinėm savaitėm įsijungdavau jį dėl smulkių darbelių ar tam, kad grotų muzika, o interneto visaip kaip stengiausi vengti. Gi smagu mest visas technologijas į šalį ir mėgautis realiu bendravimu ;)
Šiandien parsiradau iš vieno paskutinių šios vasaros pasikeliavimų - su vaikėm buvom Kernavėje. Kadangi tęsiam vieną tokią legendą, tai vakar visą dieną pasakojom tikras legendas apie Kernavę ir kūrėm savo naujas. Žinokit, dar yra nesugadintų vaikų, kurie turi vaizduotę nepaveiktą (ar paveiktą minimaliai) kompiuterių ir televizorių. Tokių kosmosų prikūrė, kad išsižioję klausėmės..
Bet iš pradžių apie tikras legendas. Reikėtų galbūt sakyt “padavimus”. Kernavė, kaip pirmoji Lietuvos sostinė yra gausiai apipinta įvairiausiais pasakojimais. Mokyklos direktoriumi Rūgščiuoju padažu galbūt nereikėtų visiškai tikėti, bet mane sužavėjo jo papasakota legenda apie tai, kaip Kernius atrado Kernavę..
O buvo taip. Tie laikai, kai gyveno Kernius, buvo labai neramūs - gentys puolė gentis, vienijosi ir vėl skilo, o kur dar iš pašonių puolinėjantys atvykėliai.. Plaukė Kernius su visa savo kariuomene iš vieno žygio Nerimi. Visa palyda vos tilpo į du laivus. Plaukė jie jau ilgai, o kelionė tais laikais sraunia Nerimi reikalavo ypatingo atidumo. Kas naktį vyrai pasikeisdami budėdavo ir žiūrėdavo, kad laivai neatsitrenktų į stačius upės šlaitus.Vieną tokią naktį budėjo pats Kernius. Auštant pakilo toks rūkas, kad nieko nesimatė per ištiestos rankos atstumą. Tokį rūką dar ir dabar galima ten išvysti, jei žinai kada ir kur būti :) Valdovas, norėdamas išvengti nelaimingo atsitikimo, įsakė sustabdyti laivus. Išlipęs su dar penkiais karo vadais į krantą apsidairyti, jis pastebėjo, jog stovi ant vienos kalvos, kurią supa dar keturios tokios. Tais laikais būsimas Pajautos slėnis dar buvo apsemtas upės, tad stovint ant Aukuro piliakalnio iškart atsiverdavo upės, paskendusios rūke vaizdas. Tolumoje matėsi kelios salelės, o kitam krante - žaliuojantys miškai bei kalvos kalvelės. Kernių ir jį lydėjusius vyrus sužavėjo vietovės grožis. Tai, kad kalvų buvo tiek kiek karo vadų (penkios), jie palaikė ženklu ir nusprendė toje vietoje įsikurti.
Man žiauriai gražus šitas pasakojimas :)
Kitas, jau Daukanto ir, jei neklystu, Bychovo kronikose užfiksuotas pasakojimas yra apie Kerniaus žmones. Jie gyvenę kitame Neries krante ir Kernius su jais susišnekėdavęs tokiais vamzdžiais, kurie lotyniškai vadinti Litus bania. Kaimo žmonės buvo neišprusę, tad ėmė kraštą vadinti paprasčiau - tiesiog Lietuva.
O nuo šitų dviejų pasakojimų jau galima gerą valandą pasakoti kitus, iš jū išplaukiančius padavimus.. Apie Kerniaus dukrą Pajautą, apie slaptą tunelį jungusį Kernavę su Trakais ir Vilniumi, piliakalniuose paslėptus lobius, apylinkėse gyvenusius burtininkus, raganas ir iki šiolei besivaidenančias šmėklas…
Gaila, vietiniai jau nelabai ką gali papasakoti. Bent mes kai prieš gerus keturis metus vaikščiojom po miestelį ir rinkom žmonių pasakojimus, tai prisiklausėm tokių pasakymų kaip “mes čia, vaikeliai, ne vietiniai - atsikraustėm čia prieš 60 metų” :)
Aišku dar vienas pasakojimų apie Kernavę šaltinis - archeologai. Bet tų istorijos jau rimtesnės ir ne tokios gražios. Jie jau papasakotų apie tai, kaip viduramžiais klestėjo Kernavė, koks gyvenimas kas dieną virė Pajautos slėnyje įsikūrusiame miestelyje, kokia buvo kiekvieno piliakalnio paskirtis. Bet tai irgi labai įdomu :)
Kažkaip anksčiau vasaromis “lygis” būdavo išlėkt kur nors iš Lietuvos. Bet kuo toliau, tuo daugiau man visko norisi Lietuvoje pamatyti ir išgirsti. Net ta pati Kernavė, kurioje kas met po kelis sykius atsirandu, kas kartą vis labiau sužavi. Nors gal būtent dėl to ji ir yra Kernavė. O rytoj (tiksliau, šiandien) - į kitą Lietuvos sostinę. Trakus.
Nors tu ką, graži ta Lietuva ir viskas.
