Kažkokia keista euforija

Truputį neskubėdama verčiuosi per galvą. Idėjų ir įkvėpimų kalnai. Jei viskas pavyks, net nežinau. Nežinau kas tada bus. Nes jau dabar euforijų euforijos galvoje su kosmoso priemaišomis.

Savaitgalį savanoriavau. gyvenime taip juokingai nesu savanoriavus. Buvom Rojūnuose, aerodrome pasaulio skraidymo čempionate už pagalbininkes ir us. Grėbėm šieną. Tada šieną presavo traktoriai. Tada paaiškėjo, kad jiems nereikėjo jo presuot, todėl mes visus tuos kubikus (yra kažkoks žodis jiems, kurį išmokau pernai, bet vėl pamiršau. miesto merga) ištaškėm atgal. Šakėmis normaliai ir tikslingai naudojausi pirmą kart gyvenime. Tarpe tarp pramogų su šienu klaidžiojom po šparagų lauką, nes jame augo daug rugiagėlių. pynėm vainikus. Pykomės su tingiais bernais. Aš puikiai galiu atsinešt sau malkų ir jas susikapot, bet jei man tai darant dideliausi bernai atsipūtę veikia nieką, tai gėda jiems ir minus daug taškų. fui fui fui. Buvo daug avių. Avys juokingos. nejuokinga, kad žmonės paukščiai blogu oru iš neturėjimo ką veikt pririšo triušį prie šuns pavadėlio. Nes jis vistiek kvailas. Po gero pusmečio o gal net daugiau pertraukos prisitranzavau. Smegenis pravalė pakelių vėjai. O mieste keista.

Liepos tris savaites leisiu miške. Jau panikuoju, nes atskirt darbiholikę nuo darbų yra truputį pavojinga. Bet gal prisiversiu atsipūsti. Bet kuriuo atveju, bent paskutinė savaitė tai bus visiškai fantastiška. Jau laukiu ir greit sapnuot pradėsiu.

Turiu milijoną, na, gerai, šiek tiek mažiau, bet visai neblogų įrašų, kuriuos galėčiau paleist į apyvartą. Bet kažkodėl to nedarau. Taip pat, kaip metus turiu nemokamą skrydį oro balionu ir dar jo neišnaudojau. Ir dar..

Ir dar būna, kad pasakau ir gailiuosi kad leptelėjau, bet būna ir kad gailiuosi jog nepasakiau, nors pagalvojau.

Svarbiausia, kad šiandien baigėm juokų juoką, o puikiausiam pogrindinės žiniasklaidos leidiniui pagavau senai nematyto dydžio įkvėpimą. norėčiau, kad išsimiegojus jis būtų.

Aš nespėju gyvent. tiek visko daug daug daug daug daug. ir norisi viską spėti. Bet nesispėja. ir, pavyzdžiui, nebežinau visokių įdomių dalykų. Ar ką ir ką myliu, ar jau užaugau, ar čia taip ir turi būti, kada bus atostogos, kur pasaulio galas kuriame būtina šiemet apsilankyti, kaip rasti savo gyvenime tris savaites laiko pasaulio galui, kas būtų jei rasčiau pasaulio galą ir ten patiktų labiau nei čia, kodėl aš tokia jauna ir tiek nesąmonių bei įsipareigojimų turiu ir kodėl mano galva tokia pareiginga nes gal kartais smagiau spjauti. Nežinau, kokiu muzikos instrumentu norėčiau išmokt groti, ką norėčiau dirbti, ar geriau gyventi šia diena, ar tipo geriau planuoti ir nežinau kaip papasakoti kokios muzikos klausausi, koks filmas/rašytojas man labiausiai patinka ir net paprašyta padainuoti, nežinočiau ką dainuoti.

viskas labai kosmosas kaip nerealiai beveik tobula, bet nežinau, ar čia iš tiesų, ar tik apsimetu

ir nesuprantu, kada nustojau žinoti bei orientuotis aplinkoje bei ėmiau nežinoti ir plaukioti.

čia gal vasara?

Mano vardas Jonas, aš imu jachtą ir skrendu į mėnulį.

Mes čia dienas leidžiam su tokiais sociomaniakais. Vieną dieną su vienais, kitą dieną su kitais. Šiandien diskutavom be kitų bla bla bla apie idėją ir dvasią. Labai aukštos materijos.

Ir papykau vienoje vietoje. Tipo ar tikrai tam, kad žmogus integruotųsi į nepažįstamų žmonių kompaniją reikia susipažinimo žaidimų? KAM ON!

Tvirtai nusprendžiau, kad susipažinimo žaidimai yra sugalvoti traumuotiems suaugusiems, kurie per savo kompleksus negali kitaip užmegzti kontakto. Arba tokiems pasikėlėliams kaip aš. Aš tingiu pažindintis. Kai noriu, tai jokių žaidimų nereikia. Bet dažniau mano egocentriškumas ir intravertiškumas paima viršų ir nepersistengiu versdama save bendrauti.

Bet kai kalbame apie aštuonmečius tai ei! Jie dar nespėti sužaloti ugdymo įstaigų, tėvai ir aplinka jiems dar nesuvarė visų įmanomų traumų, galų gale, jie dar nepasiekė paauglystės krizių. Gi vaikai puikiai bendrauja vieni su kitais be jokių kvailų žaidimų! Ir net jei vienas kitas koks nedrąsesnis yra, tai žaidimai, kur reikia pakartoti visų rate esančių vardus tikrai nesuteiks jam drąsos kitą kartą pažindinantis.

O natūralus vaikų susitūsinimas ne tai, kad atneša tikrą kontaktą, bet ir tiems, kurie yra nedrąsesni, suteikia motyvacijos kitą kartą patiems prieit ir paklaust “o tu kelintokas?”.

Visą vakarą galvoju ir nesugalvoju nei vieno žmogaus, kurį galiu vadinti draugu(e) su kurio(s) vardą būčiau sužinojusi susipažinimo žaidimo metu. Ne ne ne, nepamenu tokių! Pamenu visokių juokingiausių pažinčių, kurios buvo tobulos savo natūralumu.

O žaidiminiai draugai iš seminarų konferencijų tra lia lia tokiais ir lieka. nu čia bent man toks išfilosofavimas gavosi.

Ir nesąmonė yra susitarti, kad palaikydami dvasią kiekvienas priesime prie verkiančio ar tiesiog nuobodžiaujančio vaiko ir su juo pabendrausime. Nes reikia gebėjimų taip nepasielgti.

fui fui fui biurokratijos!

Kai lipi į kalną, kišenėje reikia turėti pleistrą ir saldainį

Ar kopi į savą kalną, ar bandai įveikti kažkieno laikomą kartelę, visada anksčiau ar vėliau pritrūksta motyvacijos, viskas nusibosta arba nutrina kojas ir tada gauni šliaužt lėčiau už sraigę. Dėl to kišenėje visada reikia turėti pleistrą ir saldainį. Saldainis – pasilepinimui, pleistras – tam, kad neleistum sau visai ištižti.

Man šiuo metu labiausiai patinkantis saldainis – liepimas sau atsitraukti nuo darbų ir visiškas galvos pravalymas. Ar tai būtų pusdienis sedėjimo ant žolytės parkelyje ir pliurpimo apie nieką, ar savaitgalis kažkur, kur telefonas negaudo ryšio (o ir šiaip, taip gerai, kad jį pameti tris kartus, kol galiausiai išvis pamiršti, kad tokį turėjai), ar vakaras kokiam kabakėlyje. Tai taip paprasta ir elementaru, bet kartu smarkiai keista per sesiją neriboti savęs ir neskaičiuoti dvi valandas ar penkias gali numesti kompą kampan ir lėkt pakvėpuot vasaros oru. Kai leidi sau pasibūti su žmonėmis ir tiesiog pačilinti nemąstant apie jokius darbus, grįžus namo visi darbai ir mokslai ima stumtis žymiai greičiau.

Puikus tokio saldainio rezultatas – sesijos įkarštyje atgaivinau savo numirusį tinklarštį :) Visą semestrą bimbinėjus viena valanda ne daug ką pakeis, tad geriau nestresuoti ir ją išnaudoti naudingai. (Mokymosi proceso imitavimas nėra naudingas laiko leidimas:)

Pleistriukai veikia panašiai. Jų poveikį puikiausiai iliustruoja pavyzdys iš aštuonmečių būrio: jei vienam užklijuoji spalvotą pleistriuką, tai visi ima kišti net mažiausius įsibrėžimus tau po nosimi, nes, gi skauda ir reikia pleistriuko! Ir jei tam pačiam aštuonmečiui mirtinai skauda pilvą, geriausias vaistas devyniais atvejais iš dešimties – aviečių skonio sirupas. Ir nebandykit įtikinėt, kad suaugėliems šie dalykai nebeveikia :)

O dar vienas akcentėlis, kuris man paskutiniu metu šiek tiek pakišo koją – savęs nuvertinimas. Kelinta sesija iš eilės susimaunu ant šito. Einu “bile išlaikyt”, taip pragyvenu pusę sesijos ir tada susivokiu, kad ei, ne tokia aš durna ir man žymiai geriau sekasi. Ir tada cha cha, iki nemokamo mokslo pritrūksta centų. Šiek tiek suprantu, bet dar nepasiseka išspręsti šito nonsenso. Kas trukdo tokiai šauniai ir protingai susivokti ir panorėti būti tobula studente. Vien tokio užsinorėjimo pakaktų tapimui gera ar net labai gera ugdymo įstaigos kliente.

Čia, aiškiai, yra manoji Juozapinės kalva, į kurią reikėtų imt ir įkopti per likusius du studijų metus. Reikia tik atidžiai susirinkti saldainių ir pleistriukų komplektą, nes pakeliui pagundų į viską spjaut ir daryt belenkaip yra uch, kiek daug.

——

Baigiau sagą apie joriškus kalnus.  Dabar krentu į paniką dėl kursinio, kurį reikėtų rytoj išsiųsti, o aš, aišku, ne kažką puikaus turiu. Jau artėju prie kritinio nuovargio, kai sunkoka sukontroliuoti pavargusią galvą, dvi valandas saldžiai miegi, nors prie ausies kas 5 min birbia žadintuvas ir t. t. ir panašiai. Svarbiausia, labai noriu jau lakstyti po pievas, o man sako, kad trys vasaros savaitės buvimo nepasiekiama yra nesuderinama su tuo, ką šiuo metu veiki. Bet tai gal vasaromis ir reikia lakstyti po pievas? Basom. Baisu baisu, jau jaučiu artėjantį ūmų burbesitą su galimomis zirzalito bei keiksnūnito komplikacijomis. Kokių čia tų prevencinių priemonių imtis? (Miegas ir poilsis, žinau, bet šį sykį šie du nesiskaito)

Savi kalnai ir kitų kartelės

Kalnuos dainuoja, rageliai uli uli jo… Trečiasis pamąstymas kalnų tema. Kalnai – dalykas, atsirandantis ne tik dėl dviejų žemės plokščių (ar kaip jos vadinasi) susidūrimo. Net lygumuotoje Lietuvėlėje yra kalnų ne ką prastesnių už Uralą žemės galą pavyzdžiui.

Jau papasakojau, kodėl, cituojant gerb. K. Planką, už kalnus man geriau tiktai kalnai ir pasvarsčiau kurių galų išvis tų kalnų reikia: ar tam, kad užsidėtum pliusiuką, ar dėl kokių gilesnių priežasčių.

Per tą laiką tarp įrašų spėjau pasenti, tad dabar mano nuomonė bus išvis nerealaus brandumo ir gudrumo :D

Nežinau, ką darau dažniau: kopiu į savus kalnus, ar stengiuosi peršokti kažko iš aplinkos vis aukščiau keliamą kartelę. Kartais galvoju, kad tai mano kalnas, bet pasirodo, jog viso labo, kažkieno iškelta kartelė, o kartais kitų iškelta kartelė virsta nuosavu kalnu. Painu…

Įveikti aplinkos iškeltas karteles lengviau nei savus kalnus. Kai ką nors darau tik sau, lengviau būna vidury kalno spjauti ir viską mesti. Kažkoks vidinės valios trūkumas (aiškiai kai leidžiuosi į tokias keliones, neįsimetu valios į kuprinę)… Tuo tarpu, atsakomybė prieš kitus žmones, ypač, jei jie yra autoritetai, stumia į priekį. Dėl to ir šokinėji. Fit, viena kartelė. Pavyko? Nieko tokio, kitą laikysim puse metro aukščiau. Ar dabar pavyks? Kartais erzina. O geriau pagalvojus – gal taip ir turi būti? Niekada sau nebūčiau išsikėlusi tokių kartelių, kokias esu gavusi iš aplinkos. Ir labai džiaugiuosi, jas įveikusi.

Beje, prieš kelias dienas vieno pasišnekučiavimosi metu išsikalbėjom, kad ne man vienai lengviau padaryti kažkokį darbą, prieš tai įsipareigojus žodžiu keliems aplinkos žmonėms. Tai gal čia, tipo, normalu?

Kaip ten bebūtų, kartais nepakenktų išpildyti ir pažadus sau… Jei dar juos sugebėti prisiminti ir kartais užleisti į pirmas prioritetų vietas! Tada turėtų gautis pusiausvyra ir gal imčiau daugiau žinot :)

Liko paskutinė dalis apie pleistriukus ir saldainius. O tada baigsis sesija ir aš gal pagaliau imsiu knygas skaityti, kitaip kultūrintis ir persiorientuosiu prie kitokios tematikos įrašų :) Juk negali žmogus būti gyvas tik alpinizmais.

Pasidžiaugimas

Kad jau čia apie tuos kalnus gavosi filosofinė savaitė, tai pasidžiaugsiu. Šiandien padėjom tašką viename darbe, kuriuo užsiėmiau puspenktų metų… Pati nepatikėjau, kai ėmėm skaičiuoti.

Per tuos metus nors ne vieną nervą susigadinau, bet išmokau nepalyginamai daugiau. Tiesą sakant, jei nesusimausime ir dar šiek tiek jėgų įdėsime į tolimesnę realizaciją, būsiu išpildžiusi dar vieną savo svajonę. Kurios, beje, idėją net Čekuolis užskaitė.

Labai. Labai geras jausmas.  Nesvarbu, kad galvą ta proga iššūžė atsakančiai :)

Kopimas ar viršūnė?

Kas yra svarbiau, smagiau, įdomiau siekiant tikslo? Procesas, ar rezultatas? O gal pasirengimo etapas?

Tęsiu pafilosofavimą apie alternatyvųjį kopinėjimą. Tiesą sakant, tokiu būdu tildau sąžinę, primenančią apie laukiantį kursinį – šiuo metu tai manasis Everestas :) Kelias į jo viršūnę pilnas neaiškių sniego pūgų ir griūčių, bet va dar pačilinu ir jau rašysiu. Nes šiaip nerealiai įdomu viskas tol, kol užrašinėti nereikia.

Apie pasirengimus kopimui į kalnus jau sakiau – aš gyvenu kitaip. Kelionių pasiūlymai dažniausiai nukrenta iš dangaus, o aš tik gaudau galimybes. Tokiais atvejais nėra kada ruoštis išbandant save mažesniuose kalnuose, skaitant knygas, ar kraunantis į kuprinę žinias. Gavai šansą – viens du ir kopi. Labai nedaug kalnų prisimenu, prieš kuriuos būčiau bandžiusi pasiruošti. Dėl to niekada ir nejutau ypatingo žavesio šitam etapui.

Pati  kelionė mane visada veža. Kuo sunkesnė – tuo geriau. Anksčiau niekada nezyzdavau ir neburbėdavau -  nežinau iš kur pasigavau šitą madingą įprotį, bet dabar stengiuosi vėl jo atsikratyti. Kai praeini visus sunkumus būna visiškai nerealu žvilgtelėt per petį ir prisiminus juos pagalvoti, kad visgi tuo metu buvo visiškai smagu.

Dar labai smagu kopimo metu stebėti progresą ir matyti, kiek daug išmoksti  – apie save, apie kitus ir apie pasaulį. Smagu daryti klaidas ir iš jų mokytis. Labiausiai smagu daryti klaidas, kurios tokios malonios, kad žinai, jog tikrai pakartosi. Bet gal tada nesiskaito kaip klaidos? Truputį nekažką, kai gauni nusivylimo dozę arba nukenti dėl naivumo ir per didelio pasitikėjomo kitais. Bet kuo toliau, tuo dažniau tai priimi kaip natūralius dalykus ir giliai įkvėpus vėl stojiesi, pasitiki, viliesi ir naiviai galvoji, kad anksčiau ar vėliau pasieksi viršūnę.

Gal dėl nemokėjimo ilsėtis (bet aš mokausi!) ir per didelio įsijautimo į procesą, pasiekus viršūnę nebebūna jėgų džiaugsmui. Užtat apima tokia ramybių ramybė ir gerumas. Aš tik turiu išsiugdžiusi keistą paranoją. Man labai baisu sustoti, užsistovėti vietoje, aptingti. Nes kuo ilgiau ilsiesi, tuo sunkiau būna iš naujo įsibėgėti. Šitą ypač stipriai pajutau po mokyklos baigimo, kai gyvenimas kažkaip sugebėjo kuriam laikui užsikonservuoti. Kai pasaulis nustos keistis, tikrai atsitiks kažkas baisaus.

Įdomiausia, kad dabar viską ką čia surašiau galėčiau paneigti. Būna, kad elgiuosi visiškai kitaip. Labai įdomu. Universitetas man kažkodėl yra labiau rezultatas nei procesas – tikrai, antri metai, nors mokaus nerealiai įdomų (man) dalyką, vis tiek sėdžiu ant minties „svarbu pabaigti” ir procesui skiriu labai mažai dėmesio. Gerai tik, kad man tas nesmarkiai patinka ir karts nuo karto susiėmusi pradedu mėgautis procesu. Tikrai verta, tik klausimas, ko kelionėje į šito kalno viršūnę trūksta. Kažko labai esminio.

Nemanau, kad yra gerai numesti dvi kelionės dalis į šoną ir susikoncentruoti ties viena… „Nemanau” gal ne tas žodis. Labiau nežinau :) Visada esu labiau už įvairapusiškumą, tad kažkaip norėtųsi išmokti gerai pasirengti didesniems gyvenimo kalnams, bekopiant neužsižiūrėti į aplinkui skraidančius drugelius ar neužsikaifuoti nuo smagumo darant naujus dalykus ir, galiausiai tinkamai atsidžiaugti pasiekus rezultatą. Kad būtų darna ir harmonija.

Bet kaip tai turėtų būti sunku!

„Už kalnus man geriau tiktai kalnai"

 

Kadangi niekas į tikrus kalnus neveža, viduje atgimus kalnų ožkos genams (neklauskit, iš kur tokių gavau), reikia suktis kitaip. Tada net smarkiai nesistengiant ima kilti kalnų imitacijos – tikslai ir iššūkiai, kurių siekimas tampa kopimu aukštyn.

Apie tikslų siekimą yra prirašyti milijonai kompiuterių ekranų, dar daugiau knygų, bet netikiu, kad su kalnais gali susidraugauti knygų pagalba. Gali pasiruošti kelionei – rasti žemėlapį ir instrukcijas, kur kada statyti koją, reikalingų daiktų sąrašą ir kalną rekomendacijų. Tik tiek, kad net viską tobulai suplanavus, būtinai išlenda kokia krizelė. Ir jei ta krizė tavo knygoje nėra aprašyta – panika garantuota.

Retkarčiais skaitau knygas apie kalnų viršūnių siekimą, bet man žymiai smagiau susikrauti kuprinę ir keliauti va bank – kas bus, tas bus. Juk ir kalnai ne tie, į kuriuos lipant kuprinė tuštėja. Kaip tik, išeidama su pustušte kuprine, bei nerimaudama, kad pakely gali ko nors pritrūkti, kalno viršūnėje dažnai nusimetu ją jau pilną ir maloniai spaudžiančią pečius. Dėl jaunos ir, neretai, blūdnos galvos, net jei būnu skaičiusi apie krizę, į kurią įlekiu, retai kada paisau visų patarimų ir improvizuoju. Esu nusvilus, esu susimovus, bet klaidos dar niekada nesukliudė pasiekti kalno viršūnės.

Šiuo metu galvoje makaluojasi galybė minčių apie kalnus, kuriuos dabar bandau įveikti. Improvizuoti sekasi puikiai, kartais po ranka pakliūva kokia knyga, kuri irgi pataria. Bet ne viskuo esu patenkinta. Visada vasaros pradžioje tyčia ar netyčia, bet ateina laikas savianalizei, tad ta proga pateršiu eterį serija (atrodo, bus dar trys įrašai) pafilosofavimų kalnų tema.

Dėl tėvelio skambančių kanklelių

Nors „Skamba skamba kankliai” dar nesibaigė, jau nebeturėsiu progos užsukti į likusius koncertus. Ta proga – apie liaudies kultūrą ir šių metų festivalį.

Save kankliuose prisimenu nuo mažumės – iš pradžių tėvai vesdavosi ir tas būdavo visai faina, nes būdavom kompanija mažamečių, kurie kartu tūsindavomės. Tada tėvai vis dar vesdavosi, bet būdavo nebeįdomu. Galiausiai buvo privalomas paaugliškas etapas kuriame šiaip nefaina niekas, kas faina tėvams. O dabar vėl labai smagiai sėdžiu visuose, kiek pavyksta, koncertuose ir po jų susimojavusi su tėvais traukiu savais keliais :)

Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad augau smarkiai am… tokioje pavadinkim folklorinėje aplinkoje. Buvau migdoma baisiomis lopšinėmis (ale jei nemigsi, tai ateis baubas, įkiš į maišą ir išneš), mama buvo nupiešusi nerealią knygelę apie kukutį (mačiau mačiau kukutį gale lauko tupintį) ir šiaip iki paauglystės nepatyriau lietuviškų “piknikinių”  joninių ar kitų kalendorinių švenčių. Už tai švęsdavome Rasas su kupoliavimais, Jorės šventės nepamenu, bet žinau, kad ir jos nepraleisdavome ir t.t. O meškutė (šokam šokam mes meškutę) man iki gyvenimo pabaigos asocijuosis su tėčio naminiais tūseliais, kai vyrija nuo visų bajorų pereina prie kaimynų budinimo baubdami „meška šooooka, kudlos dulka (trept, trept).

Ko stebėtis, kad užaugau tokia va. Kuriai penktadienį praleisti klausantis sutartinių yra pats geriausias savaitės pabaigos variantas :)

Taigi, skamba kankliai man visada sukelia kalną teigiamų emocijų ir yra vienas laukiamesnių renginių. Šiais metais į sūkurį visko įsiliejau labai kukliai – apsiribojau tik dvejais koncertais. Bet abu buvo geruliai.

Ketvirtadienį „Nakties muzikoje” (nors tai buvo akivaizdus vakaras) dainavo Sedula – šešios moteraitės, turinčios ganėtinai specifinį dainų atlikimo būdą. Jos prideda labai daug pavinguriavimų, kas senai įgrisusias dainas (o jau mano mielas pvz) paverčia visai klausomomis. Jų bijūnėlis mūsų kompanijoje išvis išbujojo -  jau tiek esam atsidainavę, ka darosi nuvalkiotu gabalu. Bet apie pasirodymą. Čia gal turėjo būti labai vau. Pusvalandį rodė filmą apie tai, kaip buvo gaminti Sedulos apdarai. Oho, kaip įdomu… Nė kiek. Jau ėmiau galvoti, kad čia bus vietoje koncerto. Parodys filmą, paklausysime garso takelio ir namo :) Bet po pusvalanduko išstojo ir originalios atlikėjų versijos.

Mano mama tai vėliau namuose užstūmė, kad jai jos per saldžios buvo, todėl neiškentė viso koncerto. O man tai buvo gražu. Ypač suderinimas su perkusininko akomponavimu. Repertuaras irgi pasirikntas rimtas – dainos apie liepas. Iš ties, lietuvių liaudies dainose labai daug liepų. Pradedant palinko liepa šalia kelio, baigiant liepos krėslalu ir dūzgiančiomis bitelėmis. Tai tik filmo galėjo nebūti, bet šiaip – labai smagu. Šiandien dar gavau jų kompaktėlį naujausią tai mmm… puikiai susiklausė.

Vėliau vakare su drauge sedėjom užupio kavinėje, vartėme programėlę ir kalbėjome, kad nedaug šiemet užsieniečių. Aš leptelėjau, kad norėčiau pasižiūrėti į britus bei paklausyti Žalio iškyšulio salų ir šast – po pusvalanduko įžygiuoja kompanija! Mes žvilgt į programėlę – tie patys :)  Mes tuo metu jau pamažu bandėm keisti lokaciją, bet buvo labai smagu pasiklausyti britų, dainuojančių seną jūrininkų dainą. “Ay Ay up she rises, early in the morning” – ši daina sukelė daug juokingų prisiminimų iš paskutinės vasaros ir puikaus laiko Dūburio saloje. Prisižadėjau sau, kad penktadienį nueisių į jų koncrtą, bet…

Penktadienis, nors negaliu skųstis kokiomis nors nesėkmėmis, buvo bjaurus. Baigiau darbus užsivėlinusi ir nebeturėjau nei jėgų nei laiko keliauti į užsieniečių koncertą. Už tat šiek tiek pasimokiusi patraukiau į penktadieninę „Nakties muziką”. Šį sykį buvo sutartinių vakaras.

Stebėjau susirinkusius žmones. Dailės akademijos salė nedidukė tai ir telpa ne minia. Giedotojos, jų akomponatoriai vyručiai pūtikai ir tada jau klausytojai. Didžioji dalis jų – tie patys, tik užsimaskavę folkloristai bei draugai. Tada bobutės, kurios tipi visus pažįsta, dėl to gali sau leisti vidury koncerto pilnu balsu viena kitos klausinėti “ar tik ten ne Petras gale salės sėdi? Ale koks sukūdęs…”.  Likusieji – toks pats šaunus jaunimas kaip aš bei keletas nesusipratusiųjų. Pastarieji (ne ten pataikėliai) labai greitai pasišalina, tad jų galima neskaičiuoti. Bet kad jaunimo yra tokiuose koncertuose ne trys ir ne penkios galvos, aš galvoju, kad gerai viskas. Vertybinė krizė bei kosmopolitiškumo bei nesidomėjimo savo šaknimis psichozė dar palietė ne visus.

Labai puikiai buvo transformuota salė – kėdės eilėmis sustumtos ratu. Taip viduryje salės atsirado atvira erdvė atlikėjams. Dar pridedam skliautuotas lubas ir gaunam tobulą akustiką tokiam reikalui :)

Nebemoku sutartinių klausytis tiesiog grožėdamasi. Automatiškai imu sekti melodijų linijas, fiksuoti šokio judesius, lyginti atlikėjų tembrus ir t.t. Labai matėsi skirtingas atlikėjų profesionalumo lygis. Pirmosios pradėjo koncertą tikrai dailiai, tačiau vidury sekė trys nelabai ypatingi kolektyvai. Vieno tetos buvo išsiblaškiusios ir vis ką pamiršdavo ar nesuskambėdavo. Antrame dvi mergaitės iš baimės gal, bet visiška buvo užspaudusios balsus. Švokščiantis, tylus ir silpnas, neparemtas balsas visiškai netinka sutartinėms. Vėliau, padrąsėjusios susiėmė – manas spėjimas, kad jos turi balsus, tik juos slepia pasitvirtino. Trečiame kolektyve buvo dvi altės ir dvi sopranės, taigi – keturios tetos, iš kurių dviejų balso tembras smarkiai žemas ir net baubiantis, bei dvi dainuojančios skardžiai ir aukštai. Natas jos visos tas pačias dainavo, bet visiškai neskambėjo.

Dėl to apsidžiaugiau sulaukusi trijų keturiose. Ten moteriškės yra susidainavusios ir visiškos profės. Dainuoja kartu bent 20 metų ir vargo nemato. Jų visų vaikai bendraamžiai su manimi ir būtent tie, su kuriais dėdavom tūso per kanklius gilioje jaunysėje. Nu buvo tobula šiaip. Vienoje vietoje pagavau save išsižiojusią iš kosmosiškumo. Balsai dera beveik tobulai, sutartinės – nenuvalkiotos, o šokis! O šokis… Nežinau, kie gaudotės šokamose sutartinėse, bet yra elementarieji šokiukai, kurių per vakarą daugiau ir mažiau vykusių prisižiūrėjom bei šiaip netingėdamos be didelio vargo taip pat sutrepsėtume. Ir yra upper intermediate levelis. Ką jos darė greta giedojimo. yra fantastika. Dedu sau pliusą, kad visur sugebėdavau perprasti choreografiją, bet netikiu, kad kada nors taip išmokčiau. Labai gerai ir labai gražu.

Tarpuose viso konserto metu įvairiais pučiamaisiais grojo vyručiai tokie senstelėj Sedėjau ir nesupratau, kodėl mums dar nėra dašilę į stovkes imti skudučius.

Nors buvo labai gražu, visgi dvi valandos sutartinių – ne jaunoms galvelėms. Man buvo per daug šiek tiek. Juk gero turi būti po nedaug, o čia štai kokia dozė :) Bet buvo verta klausytis iki pabaigos. Nes koncertas baigėsi masine sutartine ir dar ne bet kokia, o mano mylima „Buvo dūda Vilniuje”. Labai stiprus jausmas, kai visa salė dainuoja visi kartu. Tik prie manęs sėdinti bobutė briedą varė. Pasigavo vieno balso žodžius ir dainavo juos kito balso melodija. Ir dar kažką labai man ausin varė. Bet ką jau padarysi :)

Koncerto organizatorei tai reikėtų medalį duoti arba tris. Ji yra surinkusi ir užrašiusi krūvas sutartinių, yra jas išnagrinėjusi iš turbūt visų įmanomų kampų bei smarkiai užsiima jų puoselėjimu nupopsėt baigiančioje Lietuvėlėje. Didis respektas jai tikrai.

Šiaip tai kažkaip atrodo skurdoka kanklių programa šiemet, bet bent tie koncertai, kuriuose aš buvau – tikrai puikūs ir verti dėmesio. O dabar, kol dar turiu kelias valandėles – laikas miegučiui!

Truputį tvarkausi

Graudžiai atrodo paskutinio įrašo datoje vasario mėnesis, bet.Truputį apsišluojinėju. Sutvarkius šitą balaganą žinau, kad išryškės ir vizija, ko aš noriu iš šito daikto.

Nes atmaskių nerašymui nei vienos įtikinančios neturiu. Tik tą, kad kol kas man nepatinka tai ką turiu. O šitas nepatikimas blokuoja.

Tad išsikuopiu šiukšlynėlį ir matysim,  ar vasara atneš antrą kvėpavimą.

UPDATE: na štai. Iššlaviau beveik pusę įrašų – iškart geriau. Turėjau gerą progą peržvelgt per metus su trupučiu sukauptas rašliavas ir pasidaryti vieną kitą išvadą. Ir dar šviesos įmečiau į bendrą vaizdą. Dabar jau beveik gražu žiūrėti. Teliko susigražinti tinklaraštinimo įprotį :)

Šventė!

Tiesiausias kelias į laimę – nešti laimę kitiems žmonėms

B.P.

Vasario 22 dieną pasaulyje švenčia daugybė žmonių.. Plius minus – 28 milijonai. 

Tai ne karnavalas, todėl dažniausiai dieną prisimena tik tie, kuriems reikia. 

Aš gal jau senstu (:D), bet šiandien supratau, kad man visiškai ir nesinori fiestos šita proga. Norisi ramumo ir jaukumo.

O šiandien – brolio Roberto ir jo žmonos, Olive gimtadieniai. Robertas gimė prieš 152 metus netoli Londono, gyvenime ir veikė šį bei tą - rašiau pernai, tad nesikartosiu

Lordas Robertas Baden Powell’is, trumpiau – B.P., prieš šimtą metų surengė pirmą skautų stovyklą. Labai gerai prisimenu vieną jo piešinį “skautybėje berniukams” – ten vaizduojamas platus ir galingas ąžuolas. Viene maža, 20 berniukų stovykla 1907 metais buvo tarsi maža gilė, iš kurios per šimtą metų išaugo tvirtas, visą pasaulį aprėpiantis ir labai stiprus judėjimas. Stiprus ne tiek savo įtaka ir pan. (nors to nenuneigsi), bet vieningumu.

Žinojimas, kad priklausai 28 milijonams žmonių, gyvenime besivadovaujančių ta pačia idėja ir siekiantiems vieno tikslo – palikti pasaulį po savęs gražesniu, yra be galo stiprus ir geras jausmas.   

Ši diena yra puiki proga prisiminti, kiek daug gavome iš skautų ir pamąstyti, ką duodame ne tik jiems, bet ir visuomenei, kurioje gyvename. Aš pastaruoju metu turiu labai daug ką apmąstyti, tad turbūt todėl ir norisi ramiai tokią dieną praleist.. Ką, beje, ir dariau

Didžiuojuosi, būdama skaute. Ir kartu, nenustoju džiaugtis.