…snaigės veidą bučiuoja

Yra tokia daina. Man ji - tobuliausia žiemiška daina ir vienas tobuliausių lietuviškų romansų. Ir labiausiai įstrigo kai kažkada senai senai, pustuštėje Nidos kultūros centro salėje žiūrėjau V. V. Landsbergio “Jonuką ir Grytutę“. Filmo garso takelio pagrindas - šis romansas.

Nors nei snaigių šiandien nei ypatungo gerumo širdy nepastebėjau, bet vistiek. Būna taip - pagalvoji apie dieną ir išlenda asociacija tokia. ir nieko jau nebepadarysi.

Kadangi niekas man per Kalėdas nepadovanojo žadintuvo, kaip kolegai, tai kėliaus tris valandas. Rezultatas - pusės dienos kaipo ir nėra. Tada dvi valandas blaškiausi po senamiestį. Besiblaškydama prisiminiau, kad anksčiau tokio oro laukdavom nesulaukdavom - vis proga pateisinamai nepasirodyti ugdymo įstaigoj. Dabar ar šalta ar labai labai šalta eini ten kur reikia ir net nesusimąstai, kad galėtum neeiti. Aš bent jau, susimąsčiau tik tada kai kelių sąnariai sugalvojo paburbėti apie patirtas negeroves. Visada, kai atšąla, jie taip. Lyg pensininkė būčiau :)

Nuo visiško sušąlimo mane gelbėjo knygynai. Visus, pakelėj buvusius aplankiau ir vos susilaikiau nuo pagundos užsukti ir į ne taip pakeliui esančius. Kadangi studentiška kišenė nevisada leidžia pirkti tai, ko akytės nori, įvaldžiau knygų paiešką “papigiai” skyriuose. Kiekvienas knygynas beveik turi po lentynėlę tokioms. Ten kartais labai lengva ką nors rasti gero, o kartais labai sunku, tai net nežinau kaip man šiandien pasisekė. Su septynių litų išlaidomis, papildžiau savo biblioteką dviem knygaitėm.

Pirmoji - prancūzų jaunikaičio Francois Villon rinktinė poezija. Kurta XV amžiaus vidury. Turiu keistą potraukį tokiems beveik antikvarams. Dar labai smagu, kad visi tekstai yra dviem kalbom - originalo ir lietuvių. Nė trupučio nemoku prancūziškai, bet pagalvojau, kad jei mokėčiau, tai labai smagu būtų skaityti :) dabar bus mažutė motyvacija išmokimui.

Antroji - irgi prancūzo autoriaus, tik jau šių laikų. Pavadinimas ir viršelis visiškai nesužavėjo (priešingai negu pirmojoje knygoje). “Mano sūnui trečiojo tūkstantmečio aušroje”. m, ir autorius - Gilbert Sinoue.Bet paskaitinėjau kažką vidury, kažką pabaigoje, aprašymą knygos ir patiko. Kiek supratau, esmė - pasakojimas apie tai, kaip atrodo pasaulis prasidedant trečiam tūkstantmečiui. Viskas bent kiek spėjau perskaityt, labai tamsu, kupina tokio.. suvokimo, kad tai, kuo žmogaus ranka pavertė žemę nėra gerai. ir kartu su viltimi, kad va, užaugs nauja karta ir viską pakeis. Va va, net citatą turiu: “Ir nors sukurti visiškai naują pasaulį jums atrodo didžiausia utopija, jokiu būdu nedvejokite. Nieko nėra džiaugsmingesnio, kaip utopiją paversti tikrove.” Šiaip, visas parašymas, tai…. atrodo, lyg sedėtum tokiam žilagalviui seneliui ant kelių (ok, per didelė aš tam - šalia žilagalvio senelio) ir jis taip ramiai ramiai pasakotų spinduliuodamas gyvenimo patirtimi ir išmintimi.

Dar pabaigai, viena vieta, kuri man irgi labai patiko:

“Tiek dalykų atidedame rytdienai, kad kartais užmirštame juos atlikti, kai tas rytojus ateina. Tačiau apmaudžiausia būna tada, kai rytojus nebeišaušta”.