Šiomis dienomis tinklaraščių pasaulyje gausu diskusijų apie lietuvių kalbą ir jos naudojimą. Ar reikia skatinti taisyklingos kalbos vartojimą internete? O gal iš vis reikėtų liautis visur kišti tą kalbos kultūrą, gadinti mokinių sveikatą kirčiavimu ir leisti visiems šnekėti taip, kaip jiems gražiau? Nubraukti Basanavičiaus ir jo pasekėjų pastangas sunorminti ir apvalyti mūsų kalbą nuo svetimybių.
Šiandien prisiminiau, mokykloje mokytasis eilutes. Pamenate?
“Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba. Tąja kalba paprastai yra rašomi įstatymai, jąja leidžiama tautos istorija, savi ir svetimų tautų veikalai, jąja aptariami valstybės reikalai, atliekami visi reikalai bažnyčioje, taryboje ir namuose. Pati prigimtis to moko, nes kiekvienas iš motinos paveldi polinkį savo gimtajai kalbai vartoti, išlaikyti ir skleisti. Tą matome ne tiktai žmonių, bet ir neprotingų gyvūnų tarpe. Kaip būtų keista, jeigu juodvarnis lakštingala imtų suokti, o lakštingala juodvarniu krankti; ožys liūtu staugti, o liūtas – ožiu mekenti. Dėl tokių būdo atmainų dingtų įgimtos gyvulių ypatybės. Jei toks pakrikimas iššauktų sumišimą gyvulijoje, tai suprantama, koks sąmyšis ir netvarka kyla tautoje, kai ji, paniekinusi savo kalbą, pamilsta svetimą, pamiršdama, jog Dievas ir pati prigimtis reikalauja kalbėti savąja kalba.
Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.”
Visą Daukšos “Prakalbą į malonųjį skaitytoją” galite ne tik paskaityti, bet ir pasiklausyti čia.
Džiaugiuosi, kad iš daugybės lietuvių kalbos mokytojų, kurios man dėstė, kelios sugebėjo parodyti, kokia nereali mūsų kalba yra :)
2 Komentarai
Sausis 15, 2008 at 11:36 am
Per prievartą nieko nepasieksime: neuždrausime paauglių trumposiose žinutėse w x ir q, o internete neištrinsime visų nekultūringų komentarų. Tačiau patys elgdamiesi sąmoningai ir nešiukšlindami savo kalbos gražiu pavyzdžiu užkrėsime panašius į mus. Aš, asmeniškai, ieškodama naujų tinklaraščių savo Reader’iui automatiškai atmetu tuos, kurių autoriai neranda lietuviškų raidžių simbolių savo klaviatūroj. Nes mane tokie tiesiog užknisa.
Sausis 15, 2008 at 6:21 pm
Oi, prievarta šiaip niekas nieko doro dar nepasiekė :) Labai sutinku su Tavimi, kad reikia pradėti nuo savęs. O tai, kad vis dažniau kyla diskusijos šia tema, rodo, kad po truputį progresuojame :)