Šiandien, vienoje el. konferencijoje visus pradžiugino toks laiškutis:
“prasau rasyti anglu abecele nes neimanoma suskaityt teksto.aciu. (pasiraso tas ir tas)”
Mane vis dar truputį gąsdina el. laiškų rašymas lietuvių kalba, nes ne sykį esu gavus velnių už hieroglifus. Visgi rizikuoju ir rašau. Smagiausia, kai registuojiesi į kokius mokymus ir nusiunti savo duomenis lietuviškais simboliais ir paprašo persiųst viską angliškai. tai juokas – man dar niekis, nes ė tik vardas ir pavardė baigias, bet būna juk, kad pavardė ganėtinai išsikraipo tokiu būdu.
Čia buvo įžangėlė pristatymui straipsnio, kuris šiandien patraukė mano dėmesį. Ir šiek tiek subjektyvios beletristikos apie autorių. Kaip prieš nesuskaičiuojamą galybę metų, o tiksliau – gūdžiais 2005aisiais metais sakėm, “Kirvis ne kotas, Vaiškūnas – teleskopas”. Teko dvi vasaras iš eilės praleisti po savaitgalį klausanti J. Vaiškūno paskaitų paskaitėlių. Keista, bet labai daug iš jų prisimenu. Gal dėl to, kad temos buvo įdomios, aktualios ir pateikimas taip pat užskaitomas. Šis dėd – vyras rimtas. Etnokosmologas (vaikystėje sakydavau – etnokosmetologija:), Molėtų romuvos krivis ir ten vai, devynias galybes visokių darbų, pasiekimų, ir titulų turi. Jo straipsniai karts nuo karto publikuojami delfyje – stengiuosi nei vieno nepraleisti. Man patinka, kad juose tvirtai laikomasi vienos linijos ir nuomonė tiek argumentuota pakankamai, tiek jos tvirtai laikomasi. Jis tikrai tiki tuo ką sako rašo ir dar daugiau – tuo gyvena. Delfio komentatoriai nesedėtų delfyje, jei nemėgtų apipilt pamazgom visų iš eilės. Man labai artimos jo idėjos, dėl to dažnai palaikau Vaiškūno nuomonę. Na, kartais jis persistengia, persūdo, bet bendrai – protinga ir įžvalgu viskas. Kitas reikalas yra konservatyvūs, “savo” nuomonės įsikibę žmonės. Kadangi ta jų nuomonė neaišku kieno suformuota – padiktuota, tai nelabai jiems ir tie straipsniai patinka. Tas neliečia žmonių, kurie turi tiesiog kitokį, bet, priešingai pastariesiems, tvirtą ir argumentuotą požiūrį. Tokiais atvejais gimsta įdomios diskusijos ir net nebūna gaila laiko skaitant komentarus.
Šis straipsnis, jei dar nepažiūrėjote aukščiau esančios nuorodos, yra apie piktnaudžiavimą svetimžodžiais. Kadangi jau senai pykstu ant savęs dėl, savikritiškai žiūrint, per skurdaus lietuviško žodyno galvoje, tai visai sutinku su autoriaus nuomone.
Pabaigai, noriu pasidalinti vienu man gražiausią reikšmę turinčiu lietuvišku žodžiu, kurį, beje, ėmiau vartoti po Vaiškūno papasakojimo ilgo apie jo reikšmę. Darna. Toks paprastas ir skambus. Bent man, tai jis skamba labai gražiai.
O pagal Romuvos tinklapį, jis reiškia štai ką:
“Darnos idėja slypi pačiuose baltiškosios kultūros pradmenyse. Pati lietuvių kalba liūdija vieningą prasmių lauką: daryti, darbas, derlius, derėjimas, dermė, darna, dora ir kt. Žmogaus, jo bendrijos (šeimos) ir supančios gamtos derejimas sukuria dorą ir darną. Darna nėra pastovi ir nekintanti. Ji labai priklauso nuo žmogaus pastangų bei rūpesčių. Pati darna nėra žmogaus gyvenimo tikslas. Darna – tai priemonė palaikyti ir išsaugoti gyvastį. Lietuvių Darna labai artima indų Dharmai – pasaulio dorovinės tvarkos principui.
Darną sukuria skirtingų ir net priešingų jėgų sąveika. Tokios skirtybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris ir kt. nereiškia “gėrio-blogio” santykio. Šios priešybių poros nėra sustingusios,jos ne tik sąveikauja, bet ir kinta. Nėra to blogo, kas negalėtų išeiti į gerą, ir atvirkščiai. Žmogaus atžvilgiu nėra nei visiškai gerų, nei amžinai blogų dievų ar deivių. Blogis – tai nedarna. Tai aiškiausiai pastebime, kai niokojama gamta, kai žmogus veikia prieš patį žmogų ar gamtos tvarką.”
Tad darniai pabaikite šią savaitę ;)
