Užgavėnės (I dalis)

Šią savaitę mano tinklaraštyje apsilanko daugybė žmonių, kurie visokiuose gūgluose ieško apie užgavėnių žaidimus, dainas, papročius ir t.t. Ruošiausi apie jas parašyti savaitgalį, bet sureaguosiu į paklausą ir su namų bibliotekos pagalba kiek galėdama išsamiau jas apžvelgsiu. Išsamumo visų pirma, reikalauja mano pačios smalsumas, tad jei kuri dalis atrodys nepagrįstai smulkmeniška (pvz. dėmesys arklių mitologinei reikšmei), reiškias - ji man ypač įdomi.

Iš čia

Užgavėnių kilmė

Žiemos palydos šventes turėjo ne tik senovės lietuviai, bet ir kitos žemdirbių tautos. Kupinais magijos ir simbolių ritualais siekta pabudinti įšalusią žemę bei suteikti jai derlingumo. Krikščionybė žiemos išvarymo ir atsisveikinimo su ja apiegas sutapatino su užgavėnėmis ir ėmė jas švęsti likus 46 dienoms iki Velykų, dažniausiai vasario mėnesį ir visuomet - antradienį. A. J. Greimas rašė: “Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos laiku. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujų metų pradžią”.

Senovinių Užgavėnių apeigoms būdingi keli pagrindiniai elementai:

1. vaišės
2. važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius bei žirgų lenktynės
3. Morės vežiojimas ir jos sudeginimas ar paskandinimas šventės pabaigoje
4. vaidinimai persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais (ožys, gervė, arklys, giltinė, gydytojas, elgeta, kareivis, čigonas, vestuvininkai ir t.t.)
5. žiemos kovos su pavasariu vaizdavimas - Lašininio ir Kanapinio dvikova, kurią laimi Kanapinis
6. Vestuvių/laidotuvių inscenizavimas
7. laistymasis vandeniu
8. būrimai

Vaišės

Turbūt galima drąsiai sakyti, kad blynai - valgis, su kuriuo daugeliui asocijuojasi užgavėnės. Įtariu, kad dalies lietuvių suvokimas apie šią šventę tuo ir apsiriboja. Dar kaukes galbūt žino. Pasirodo, blynai savo kilme - vienas archaiškiausių valgių. Iš ties - juk jų kepimui nereikia mokėt pasigamint kažkokius indus, keptuves. Įkaitini akmenį ir voila - kepiesi sau puikiausius blynus. Bet apie primitive cooking’ą kitą sykį. Apskrita blynų forma (niekada nebūčiau pagalvojus!) simbolizavo pavasario saulę. Blynus žmonės valgė patys, jais apdovanodavo persirengėlius ir vaišindavo mirusių artimųjų vėles, taip tikėdamiesi geresnio derliaus. Žemaitijoje ilgai išliko kitas patiekalas - šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių ir mėsos.

Dėmesio! Žinot kokia šiandien diena? Taip, ketvirtadienis. Nuo šiandienos iki užgavėnių visos dienos vadinamos “riebiosiomis”. Reikia stengtis valgyti kuo daugiau mėsos. Blynų, per riebųjį ketvirtadienį valgydavo keturis, penktadienį - penkis, šeštadienį - šešis, o sekmadienį - net septynis kartus! Paskutinę apeigų dieną (matyt antradienį) stengtasi valgyti devynis ar net dvylika kartų. Abu šie skaičiai yra magiški. 9 reiškia gerą derlių, o 12 - remiantis P. Dundulienės spėjimu - 12ką sočių mėnesių.

Bulviniai blynai su kumpiu ir svogūnais

Reikia: 1 kg žalių bulvių, 1 kiaušinio, 1 svogūno, 100 g rūkyto kumpio.

Bulvės ir svogūnas sutarkuojami. Kumpis supjaustomas mažais kubiukais, įmušamas kiaušinis, sumaišoma ir kepami blynai, dedant po šaukštą paruoštos masėss į įkaitintus riebalus. Valgoma su grietine.

Važinėjimasis, lenktynės

Tai magiška priemonė siekiant gero linų ir javų derliaus. Nuo kalniukų buvo važinėjama rogutėmis, geldomis ir pan. Ypač tai mėgo vaikai, jaunimas ir jaunavedžiai. Taip pat važinėtasi arkliais pakinkytais vežimais. Buvo stengiamasi išvirsti iš rogių ir pasivolioti sniege (viltingas mano žvilgsnis pro langą tikintis pamatyti bent menką snaigutę). Va čia labai gražu! Tikėta, kad žemė ir žmogus labai susiję. Dėl to besivoliodami žmonės stengėsi perduoti žemei dalį savo jėgų ir energijos, kad jinai sustiprėtų ir atsibudus po žiemos negailėtų žmogui gėrybių.

Jei jau apie važinėjimusis, tai mano viena mylimiausių užgavėnių dainų išmokta dar pradinėse klasėse:

Čiūž čiužela, vež vežela

Geras kelias, čiūto blogas

Arklys čiūto.

Arklys simbolizavo bundančią gamtos gyvybinę galią. Kitoje užgavėnių dainoje arklys primena mitinį elnią devyniaragį:

Ja akelės danguj žvaigždelas suskaita.

Ja auselės visas vainelas suklausa

Ja kojelės kely duobelas išmuša

Ė uodegėlė visus kelelius pašluoja

Teigiama, kad senovės indams žirgas galėjo būti ritualiniu simboliu, ekvivalentišku pasaulio medžiui. Iš vis, žirgas lietuvių ir kitų indoeuropiečių tikėjimuose yra.. Kosomonautas. Joks kitas žodis jo taip tiklsiai neapibūdintų.

Morė

Morė - sukrikščionintas Bobos, Senės Kūniškės ar Motinėlės, gyvavusių dar kaplinės žemdirbystės laikais variantas. Tokie stabai vežioti keršais jaučiais pakinkytomis rogėmis, iš paskos sekdavo persirengėliai. Kai kur stabai buvo veižiojami vienu ar keturiais baltais arkliais, laikytais dievų arkliais ar net šventais. Logiška, kad ir pats stabas, vežamas šventų arklių, buvo dieviškos kilmės.

Žemaitijoje Morė laikydavo rankose spragilus. Galva būdavo padaryta iš senos sėtuvės, plaukai - iš arklio karčių. Aprengdavo Morę kas met vis kitaip, bet visada senais kailiniais ar margomis paklodėmis. Veždami Morę per kaimą persirengėliai užsukdavo į kiekvieną trobą. Kas į namus neįsileisdavo, persirengėliai visokių eibių prikrėsdavo - dar mano močiutė pasakojo, kaip per didžiausius šalčius tokiems langus burokais ištepdavo.

Kaip ir visi kiti užgavėnių ritualai, šis irgi neapsieidavo be dainų. Ši visai smagi:

Saulė teka užu kluono,

Gaidys muša baraboną,

Kiaulė tagu dūduoja,

Karvė pievoj mauroja…

Jau pačioje šventės pabaigoje, šaukiant “Žiema žiema, bėk iš kiemo”, Morė būdavo sudeginama.

————————

Kadangi labai daug jau čia gavosi, darau pertrauką. Bus daugiau :)

Naudoti šaltiniai:

- Kažkiek ar prisimenanti galva

- P. Dundulienė “Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos”

- N. Laurinkienė “Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose”

- J. Trinkūnas “Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai”

- J. Pauliukonienė “Lietuvių valgiai”