Užgavėnės (II dalis)

Tęsiu pasakojimą apie užgavėnes ir jų papročius. Pirmoji dalis - čia.

Persirengėliai

Akivaizdu, kad kaukės turėjo būti kuo baisesnės - juk reikėjo išgąsdinti šaltą žiemą. Pernai besiruošdama abitūros egzaminams dariau teksto suvokimo užduotį pagal Beresnevičiau tekstą. Jame kaip tik ir buvo nagrinėjama kaukės reikšmė įvairiose apeigose. Matėt kada nors per televizorių Australijos ar Afrikos genčių karo šokius? Veido paslėpimas po išraiškinga kauke leidžia įsijausti į kitą būtybę. Pavyzdžiui, mūsų karo šokis meškutė - šokant jį XXI amžiuje pasijaučia nereali energija, tad tik pagalvokit, koks poveikis buvo mūsų protėviams, kurie tikėjo, kad taip iš meškos pasisemia tvirtybės. Nukrypau šiek tiek nuo Beresnevičiaus minčių. Taigi, jis teigė, kad kaukių pagalba senoliai sumažindavo, o gal net visai panaikindavo skirtumą tarp gyvųjų ir dvasių pasaulio. Labai tuo tikiu. Ritmingi, energingi magiški užkalbėjimai, dar jei kokių senovinių psichotropinių grybukų užvalgydavo…:)

Dabar apie persirengėlius šiek tiek rimčiau ir tiksliau. Atsiverčiu Dundulienės knygą ir žiūriu ką turim. Šitas geras - įėję į trobą persirengėliai turėdavo gi ką nors pasakyti. Pamenat iš vaikystės “Esam žydai Lietuvos, norim blynų ir kavos, jeigu blynais nevaišinsit..” tai ten bus kažkas. Jau nebeprisimenu visko :) Taigi, o senovėje žmonės mėgdavę taip sakyti: “Mes vargšai iš nugnybtos žemės, iš anapus šišės, už dviejų nedėlių. Mano vardas kaip daržinės ardas, o pavardė kaip daržinė..”

Dar na, toks ir smagus ir nesmagus paprotys - nevedusių pajuokimas. Prie jų drabužių slaptomis prikabindavo kaladėles, pelenų maišelius, silkės galvą ir pan. Nuo seno mes gi vieni su kitais gražiai elgiamės ;)

Persirengėlių apranga labai priklausė nuo laikotarpio. XIX amžiuje žemaitijoje buvo populiaru persirengti žydais, vokiečiais. Pačios archaiškiausios, o dėl to - man ir įdomiausios - gyvūnų kaukės. Man vienas įdomesnių personažų - gervė - pavasario pranašė. Ožiui nuo seno, pasirodo, priskiriama didelio vaisingumo galia. Ji, artinantis vasarai, nuo vedžiojamo ožio turėjusi persiduoti žemei. Apie ožį yra nemažai užgavėnių dainų, sutartinių. Mano mėgstamoje “Išmivedi vedi”, ožys mėgdžioja visus šeimos narius. (Pamirodyk, oželi, kaip motutė šoka) Arkliais persirengta siekiant apsaugoti arklius nuo nelaimių, norint pakelti žemės derlingumą.  Gaidys savo balsu turėjęs išbaidyti piktąsias dvasias, kenkiančias gyvuliams, pasėliams, žmonėms. Gaidžiu persirenginėta ir tikint, jog tai - vaisingumo bei budrumo simbolis. Persirenginėjimas laukiniais žvėrimis, paukščiais, turėjo kelias prasmes. Pirmoji - magiškais ritualais garantuoti jų dauginimąsi ir sėkmingą medžioklę. Kita vertus, kiekvienas žvėris turėjo kažkokią simbolinę reikšmę. Lokys laikytas mitiniu protėviu, globojanęiu savo giminę bei saugančiu nuo visokių blogybių, piktų jėgų, taip pat suteikiančiu gerovę, sveikatą ir vaisingumą. Asmeniškai, turiu pastebėti, kad čia labai matosi patriarchalinės kultūros įtaka. Nes, vis dėl to, archaiškesnė yra meška, arba, keliantis jau į visai pirmykštes bendruomėnes, didžioji lokė. O iš esmės, tai viskas kaip toj dainoj - “meška su lokiu - abu labu tokiu”. Dar liko vilkas. Jei jau žmonės bijo vilko, tai piktosios dvasios, laikančios žemę įšale, jo tikrai turėjo bijoti ir bėgt šalin.

Vyrai persirenginėjo moterimis, moterys - vyrais. Jauturbūt pastebėjote, kad žiemos pabaigos šventėse daug dėmesio buvo skiriama vaisingumui. Visoke Europoje nuo Antikos laikų žinomi agrarinių švenčių metu žaisti meilę simbolizuojantys žaidimai, vestuvių inscenizacijos, be visų tų simbolinių užuominų apie vaisingumą, turėjusių gana tiesioginę erotinę prasmę (mintyse automatiškai suskamba “..o ir išmindžiojo žalias rūteles”) Gudri mintis, jog Žemė, Žymyna buvo vadinta Motina. Taip būdavo pabrėžiamas jos sugretinimas su moterimi. Su Žeme - kaip su moterim elkis, jei nori, kad ji duotų vaisių :) Jau minėjau, kad per užgavėnes viengungiai buvo išjuokiami. Ne veltui - juk iš senmergės nevaisingumas gali persiduoti žemei. Senmergės vadintos “bergždinėmis”. Suprask - moterie, nėr iš tavęs jokios naudos. Logiška, kad su poromis, ypač jaunavedžiais, elgtasi priešingai - jie buvo labai gerbiami.

Lašininis ir Kanapinis

Kokios gi užgavėnės be šių dviejų personažų! Lašininis - devyniais sluoksniais prisitūlojęs, Kanapinis - liesas, bet gyvybingas. Abu pasilypėję ant kojūkų kovoja. Ši kova - ne paprastų pacanų pasimušimas. Inscenizuojama labai rimta žiemos ir pavasario kova. Aišku, visada laimi pavasaris - Kanapinis. Radau dabar kitokį šių jaunuolių reikšmės paaiškinimą. Lašininis - mėsėdis, o Kanapinis - Gavėnia. Čia matyt, kaip ir su viskuo lietuvišku - kiekvienas kaimas vis kitaip galvoja. Nes dar vienas, jau labai labai naujoviškas aiškinimas yra, kad vienas velnias, kitas - angelas. Gavėnia nugali persivalgymą ir prasideda gavėnios laikotarpis. Tas ant to gaunas. O Anykščių apskrity žmonės padarydavę Kanapinę. Gal moterą todėl, kad gavėnia ale moteriškos giminės? Dar radau, kad Kanapinio ir Lašininio kova turėjusi vykti naktį, geriausia - vidurnaktį ir abudu kovotojai turėję savo ginklų arsenalą. Lašininis būdavo apsiginklavęs dešromis, mėsa, o Kanapinis - silkėmis ir kanapių aliejum. (Še, še tau žiema, iš silkės!). Dabar gražų palyginimą radau. Kanapinis - tai tas saulės spindulys, pirmasis išlendantis pro debesis ir įveikiantis žiemą - Lašininį.

Kas dar liko nepaminėta

Kažin, kas nors bandė suskaičiuoti, kiek kartų žiniasklaida mums pasako, kad lietuviai - liūdna tauta? O mūsų protėviai tikėjo, kad juokas nugali mirtį, blogas dvasias.. Kas juokiasi - tas nesensta. Juoktasi ne tik apeigų metu, bet ir gimdant (kad kūdikį ir gimdyvę apsaugoti nuo mirties), per vestuves, netgi per laidotuves. Juokas per laidotuves turėjęs padėti mirusiajam išvengti amžinosios mirties, pabusti tariamajam pomirtiniam gyvenimui ir apsaugoti jį nuo piktųjų dvasių. Agrarinėse apeigose juokas turėjęs prikelti žemę, skatinti jos vaisingumą. Tad ir užgavėnėse juokas buvęs labai svarbus. Kiek juoko sukelia vien Lašininio ir Kanapinio kova! O cha.. Turit kokį piktą kaimyną? Įsivaizduokite jį su ožio kostiumu..;) Visi tie užgavėnių vartymaisi sniege, persirengėlių pokštai ir šunybės buvo lydimi daugybės juoko.

Dar šiek tiek apie simboliką užgavėnių:

- vanduo, tekėjimas reiškė pirmapradę gamtą, kurioje viskas užgimsta ir atgal sugrįžta. Labai protingas galvojimas - juk neveltui turime vandens apytakos ratą tą didelį. Judantis, tekantis vanduo simbolizuoja gyvybės budimą.

- kai kuriose dainose minima mergelė, kuri žuvų šukelėm galvą šukuoja. Jei dar sėdi aukso soste, tai ooo.. Turim puikų matriarchato pavyzdį. Šis simbolis, vaizduojantis Deivę - Gamtą, yra nerealiai archainis. Tik vėliau mieliesiems pabodo vandenį semti, žirgelį girdyti ir pas mergelę joti. Tada jau jie soste sedėjo, bet, mano giliai subjektyviu supratimu, ne be taip elegantiškai ;) Šukuojami plaukai liaudies dainose primena vandens bangavimą, su juo susitapatina (”Plaukit plaukeliai per Dunojėlį”, tad jie irgi susiję su gyvybingumu. Plaukų bei gyvybės plitimo simbolis yra ir linai. Išsamiau vandens reikšmės nesiimu nagrinėti, nes jaučiu, kad užstrigčiau ilgam. Dabar nerandu, o ir nelabai bepamenu, ar esu išvis kada nors kur nors skaičiusi apie tai, ką gi simbolizuoja tos “žuvų šukelės”. Nebent esu girdėjus pasakojant, bet ech.. šį sykį atmintis paveda. Visgi labai gražus išsireiškimas. Gal kas netyčia turit minčių?

Na štai, dabar jau apžvelgiau viską ką norėjau. Tikiuosi, kam nors bus naudinga.

O ši, antroji dalis sukurpta remiantis visų pirma - atmintimi, visų antra ir trečia - Dundulienės “Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos” ir Trinkūno “Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai”

Beje, reklama. Šią savaitę jau minėjau, kad sekmadienį nusimato didysis šėlsmas Rumšiškėse. pradžia 12 valandą, įėjimas, priklausomai nuo didumo ir statuso 4 arba 8 Lt plius termosas arbatos ir krūva blynų :)