Gi reikia ir savim pasidžiaugti

Turiu tokį oranžinį ale sąsiuvinį kietais viršeliais. Ir jame nuo 17to gimtadienio stengiuosi archyvuoti visas idėjas ir planus. Kad nepasimestų. Pasitaiko jame ir šiaip gudrių ar juokingų pastebėjimų. Dabar kažkaip vis dažniau jį užmirštu ir papykstu ant savęs, kad atrodo vis mažiau durnų idėjų gimsta mano galvoje. Arba aš jų nebemoku pastebėti. Dar baisiau - pamirštu kas dieną pasvajoti. Tai kas čia per gyvenimas be pasvajojimų? :D Esu giliai įsitikinus, kad žmogus pasensta ir tampa subrendyla tą pačią akimirką, kai nustoja svajoti. O aš subrendyla būti dar nenoriu. Ne ne ne.

Ką tik peržvelgiau visus kolkas tris šimtus septynioliko tosios knygos punktų. Prie kai kurių jau seniau buvo prierašas su data ir komentaru kad viskas - svajonė įgyvendinta. dabartės, po pusmečio pertraukėlės žiūriu, kad atrodo visai nesistengiau, net buvau jas pamiršus, bet va - pliusiuką galiu dėti ir čia, ir čia, ir dar čia. Gal tikrai ne melas yra kažkieno teiginys, kad jei savo mintis, idėjas sudedi į popierių tai kaip papildomas garantas jų įgyvendinimui?

Šiaip kai pagalvoji.. kiek galios turi tas užrašymas. Kažkas labai gyvent neduoda o va surašai, surašai, surašai ir gerai. Kaip su siurbliu viską išsisiurbi iš galvos. Keistumas.

O sau viešai spiriu į užpakalį, kad netingėčiau, nepamirščiau ir vis papildyčiau savo sąrašėlį. O kai pasensiu tai sukompiliuosiu (neesu tikra ar žinau ką reiškia šitas žodis, bet gerai čia atrodo) tuos punkčiukus su šito blogo rašliavom ir gausis puiki autobiografija. Dar jei nugyvensiu gyvenimą taip, kad ji kam nors būtų įdomi, tai galėsiu ramiai baigt gyvenimą  kokioje viloje jūros pakrantėje.

Tai va, žinokit - svajonės nesipildo tik tiems, kas jų neturi.