Vėl Kaune

Galvojome, galvojome, ką įdomesnio nuveikti per tąsias atostogas ir sugalvojome. Kadangi jūra be galo toli (o ir gerai, kad tokiu oru iki jos neišsiruošėme), tai nusprendėme prisiminti kaimyninį Kauną. Mušu rekordus - šį mėnesį jau trečią sykį ten keliavau. Bet skirtumas didelis. Jau kelis metus nesu važiavus laikinojon sostinėn šiaip. Visada su kokiais reikalais , darbais, posėdžiais, šiaip nesąmonėm. O dabar va. Dar ir su senokai pamirštu tranzavimo prieskoniu! Paskutinį sykį su draugele tranzavom lapkritį iš kažkokio kaimelio į Širvintas, tad dabar atsistoti autostradoje buvo vienas malonumas. Ūžia pro šalį sunkvežimiai, jei puse žingsnio atsirandi arčiau jų, vėjo gūsis tiesiog sviesteli atgal.. Nereikia net penkių minučių ir jau sėdim šiltoje mašinoje.Vairuotojas irgi važiuoja į Kauną - fantastico! Turiu paranoją atsiradimui kokiam nors Kauno pakrašty.

Bet ir senamiestyje sugebėjom pasiklyst truputį. To dėka pasivaikščiojome Vilniaus gatve, pamatėm šį bei tą iš serijos Katedra - Rotušė - Jezuitų vienuolynas.Pprisiminėme savo smagius klaidžiojimus tomis pačiomis gatvelėmis prieš kelis metus suvažiavime Kaune ir, pagaliau suvokusios, kad einam ne į tą pusę apsisukom ir pradėjom eiti ten, kur iš tiesų reikia.

Visgi tiek Vilniaus gatvė, tiek kai kurios Laisvės Alėjos dalys man labai gražios. Laisvės alėjoje tai man viena nerealiausių vietų yra parduotuvė “Kanklės”. Jei ji būtų muzikos prekių, tai gal nebūtų taip įdomu, bet kai pro langus matai gėles visokiausias, tai nerealu :)

Po to ilgai skaitinėjomės visokių Kauno įžymybių aprašymus, žiūrėjomės kur kokie skvereliai, tas anas ir galiausiai.. Nusprendėm, kad jei jau daromės iškylą, tai kokia iškyla be Akropolio? Man, asmeniškai, Mega įdomesnė - joje taip nė sykio ir nebuvau. O va Akropoly net sykį vakarieniavau! Žinant, ka Vilniaus akropoly bent tris metus tikrai nesu apsilankius, tai vakarienė kaunietiškąjame - rimtas pasiekimas :) Tas didelis didelis pastatas atskleidžia Kauno centro tuštumo priežastį - visi kas “faini” eina apsiprekinti ar bent ant suoliuko. Žinoma, labai suabsoliutinu, bet taip yra. Nesupratau to nei atsidarius akropoliui Vilniuje, nei dabar, bet jei žmonėms taip smagu, tai lai..

Labai smagu įjungt “durnių” ir tiesiog važinėtis visais tais eskavatoriais aukštyn žemyn, žiūrėti į spindinčias vitrinas ir sakyti “Vaaaaaau, -žėk, kas pas juos yra!”. Atrodo iki visiškų turisčių iš provincijos, mums trūko tik visur sustoti nusifotografavimui :) Bet kaip turėjau fotoaparatą kažkur giliai užgrūstą, taip jis ten ir liko. Reikia juk pasilikti sau erdvę nusiritimui.

Jei rimtai, tai man net gimtąjame Vilniuje patinka retkarčiais įsijausti į turistės vaidmenį. Užsimeti kuprinytę, įsispiri į trekingo batus ir bastaisi po miestą. Tada kažkaip į viską kitaip žiūri. Dingsta tas įprastinis “ai, ir taip pro čia kas dieną praeinu, tai ko gi čia stot pasigrožėti”. Turistams juk galima išvis daug sau leisti - ilgiausiai stovėti ir išsižiojus žiūrėti į Onos bažnyčios bokštus, nusifotografuoti prie bobutės, parduodančios kojines megztas ar šiaip ką nors tokio smagaus nuveikti. Ko būdamas doru miesto gyventoju niekada nepadarytum - ką žmonės pagalvos :D O turistai atsipūtę - šiandien jie čia, o rytoj jau kitur ir niekas jiems be to, kaip prisirinkt kuo daugiau įspūdžių, nerūpi.

Tai mes šiuo atžvilgiu ganėtinai puikiai paturistavom. Pavarvinom seilę į Pizza Hut kurios neturim Vilniuje (gal tiesiog nematėm negirdėjom). Nesvarbu, kad jei turėtume, neeitume į ją valgyti. Šiaip smagu šiek tiek papavydėti ir galvoti, kad va, ir Kaune visokių mandrybių atsiranda. Bet Coffe inn’ų tai jie neturi. Kas ta Vero coffe - nieko įdomaus.. :)

Įvykdžiau ir vieną svarbiausių savo kelionės tikslų. Per paskutinius du vizitus Kauno skautnamyje vis pavydžiai nužvelgdavau naująjį stalo teniso stalą, bet nebūdavo laiko pasižaisti. Pagaliau išmėginau! Jei ne mano apkerpėję ir prastoki žaidimo įgūdžiai tai išvis super būtų. Va, dar gerą darbą padarėm - aplankėm (nors gal labiau jis mus visgi aplankė) savo draugužį, iškeliavusį krimsti mokslų Kaunan.

Po dar kelių nuotykių šiandien patraukėm namo. Sugebėjom nepasiklydusios nusigaut iki autostrados - už tai sau rašomės po pliusiuką. Dabar reikėjo tranzuoti keliomis minutėmis daugiau, bet užtatai važiavom beveik tobulu mašiniuku. Nežinau aš jo veislės, bet rudas buvo. Tik šiek tiek suglumau, kai atkreipiau dėmesį, ko gi vairuotojas klausosi. Labai daug buvo visokių “Jesus will save you” :) tada dar šiaip apsidairiau aplinkui, o ten nežinau, kaip ta mašinos dalis vadinas, kur visokie prietaisų skydeliai sudėlioti, bet ech, priklijuota visokių lipdukų su švetaisiais :) ir kitas, priešais mane buvęs toks mėlynas, beveik nusilupęs, bet įskaičiau kažką apie malonių lietų. Miela :) Labai tos dainos apie Dievą migdyt ėmė, bet greitai pražvaljau - dėdė įjungė V. V. Landsbergio “Aš visai nežinau kodėl”. Kaip man patinka visos šitos dainos! Tai jau sedėjau laiminga, niūniavau sau po nosim ir nieko nebetrūko.

Pasiskaičiavom, kad tokia kelionė labai apsimokėjo - pravalgėm visiškai netaupydamos po 25 lt. Buvo galima bent per pusę mažiau išleisti, bet valgėm am.. penkis kartus turbūt iš viso, kurių vienas - prabangi pasigaminta vakarienė - makarai su tunu. Plius dar į išleistų pinigų sumą įeina po penkis litukus už nakvynę puikią. Tai jei būtume susitikusios Vilniuje bent pusdienukui, tai ramiai tiek būtume išleidę. Vienas rimtas pavalgymas kokiame čiliake ir dar mėtinė moka :)

Šiaip visai smagus miestas tas Kaunas kai pagalvoji. Taip, galima žiūrėti iš tos pusės, kad “ai, nėr kur nueiti, išvis tas Kaunas ne miestas”. Bet kai negyveni jame ir atvažiuoji tik šiaip, pasibūt, tai gerai visai :) Smaguuuu.

Vėl bus pabaiga nukąsta, bet prisiminiau! Prisiminiau, kad vis niekaip aš tų kebabų nepavalgau. Paskutinį sykį prieš gerus metus ragavom :) O Vilniuje man kažkaip kebabus valgyt net ūpo nėra. Gi kebabinės - viena iš Kauno smagybių. Matyt reikės rengt atskirą “kebabinę” kelionę :)