Pavasario lygė

Vakar buvo pavasario lygiadienis. Nuo žiemos solsticijų (saulėgrįžos) dienos pradeda ilgėti ir ilgėja iki kovo 20 ar 21 dienos - priklauso nuo metų. Šiemet būtent kovo 20tą dieną susilygino diena ir naktis - šviesusis ir tamsusis paros metas. Senovėje tai reikšdavo “persivertimą” iš tamsiųjų jėgų, žiemos viešpatavimo laiko į šiltąjį, vasaros laiką. Esu rašius, kad jau per užgavėnes senovės lietuviai imdavo įvairiomis apeigomis budinti žiemą. Lygės žymi tikrąją pavasario pradžią - yra manoma, kad anksčiau užgavėnės buvo švęstos tuo pačiu metu.

Šiandien ganėtinai neplanuotai sudalyvavau ant Pūčkorių piliakalnio, kartu su romuviečiais, Kūlgrinda ir prijaučiančiais (aš taikau į šitų draugę) vykusiame pavasario lygės šventime. Moteriškaitė, kaip vėliau išmąstėme, matyt, Pavilnių regioninio parko direktorė, iš pradžių bendrais bruožais papasakojo apie šventės tradicijas. Bandysiu susilaikyti nuo pagundos pasitelkti į pagalbą protingąsias knygas ir papasakoti tai, ką prisimenu.

Visose pavasario šventėse ypatingai svarbus yra vanduo. Jis simbolizuoja gyvybę, enegiją, tėkmę. Dabar galvon atėjo labai gražus palyginimas. Juk sakome “teka gyvenimas”, “gyvenimas bėga sava vaga”. Juk ir vanduo teka, bėga. Vanduo nuo seniausių laikų buvo tai, be ko žmogus neišgyventų. Žmonės, atvykę į naujas žemes, dažniausiai apsigyvendavo šalia upių. Pradedant senovės Babilonu, Egiptu, baigiant Pabaltiju. Jei pamenate iš istorijos, viena iš pirmųjų kultūrų, vyravusių mūsų krašte buvo vadinta Nemuno kultūra. Indijoje yra šventoji upė Gangas, Lietuvoje turime Šventosios upę. Dar būtų galima ieškoti ir iešoti vandens reikšmingumo pavyzdžių. Taigi, per lyges svarbu bent būti aptaškytam upelio, šaltinėlio vandeniu. O jei pasiryši ir išsimaudysi, tada metai bus tikrai skalsūs ir kupini energijos.

Verbos. Sekmadienį važiavau per Vilnių su estais ir jie labai susidomėjo ką per gėles visi čia nešasi. Tada papasakojau jiems apie verbų sekmadienį. O pasirodo, verbos atėjo iš pavasario lygės šventės. Autentiškas jų variantas - surištos žilvičio, kadugio šakelės. Parko direktorė pasakojo, kad žilvitis gali simbolizuoti kažkokį mirusį bernelį, kuris pavasarį pats pirmas prisikelia. Tą istoriją tik viena ausimi girdėjau, bet kad žilvitis “kačiukais” pasipuošia anksčiausiai, tai tikrai žinau. Tik vėliau ima sprogti kitų medžių pumpurai, sužydi žibutės ir kita augmenija.

Margučiai. Jie irgi yra visiškai pagoniškas simbolis. Kiaušinis mitologiškai simbolizuoja pasaulio pradžią. Jis turi trynį - žemę, baltymą - mus supantį orą (”atmosferą”) ir lukštą - dangaus skliautą. O ir marginam jį įvairiais Saulės, Perkūno simboliais. Kaip sužinojau šiandien, margučiai ne tik būdavo dažomi lygei, bet ir nešami ant kapų.

Nei viena lietuviška šventė neapsieidavo (neapsieina ir dabar, nebent susirenkam paašaroti klausydamiesi už širdies griebiančių kalbų valstybinių švenčių metu) be dainų ir šokių. Smagiąją dalį iškeičiau į ramius pasidainavimus prie aukuro, tad nieko negaliu papasakoti :) Bet prieš ją dar buvo apeiga, kurią jau tikrai pamenu ir beveik nieko nepravėpsojau. Jei nieko nepraleidau, daugiausiai dėmesio per šią šventę skiriama Perkūnui ir Žemynai. Jiems sakomos maldos, giedamos giesmės bei aukojamos aukos (alus, javai, druska). Sakoma, kad pirmasis pavasario perkūnas pabudina žemę. Šiemet dar jo negirdėjau.. Šiaip ar taip, Perkūnas - baltiškųjų dievų vyriausiasis. Yra dar du jo “draugeliai”, sudarantys trejybę, bet apie juos nesiplėsiu. Taigi, norint, kad greičiau ateitų pavasaris, kad vasara būtų gera ir gausi derliumi, visų pirma reikia palenkti savo pusėn šefų šefą Perkūną. Žemyna po ilgos žiemos dar tik bunda (šiemet aiškiai jau buvo pabudus, bet kaip koks barsukas ar aš tik apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo), tad dalis apeigų yra skirtos suteikti Žemynai daugiau jėgų. Tai, visų pirma, aukojimai. Juk soti Žemyna bus kupina energijos pasirūpinti skalsiais metais. Ką prisimenu iš šiandienos - per lygę buvo stengtasi kuo daugiau liesti žemę. Ridinėtis ir viską ten. Tas pats paprotys yra per užgavėnes ir jo idėja yra ta, kad liesdamas žemę žmogus jai perduoda dalį savo energijos.

Pati pati smagiausia dalis lygės yra vertimasis per rąstą. Oii… Visada su maža tikimybe, kad taip ir liksi pakibus aukštyn kojom :) Kažkaip stebinančiai energingai aš ten pasivarčiau ir net gyva likau. Gal stažas daro savo..Visgi 10 rudens lygiadienių Kernavėje paminėti tokiu pačiu persivertimu. Kam čia vartaliotis? O gi kad kartu su visa gamta persiristum į pavasario laiką. Rudenį atvirkščiai - kartu su Saulute ritiesi žiemon, tamson. Visai smagu - pavasarį švieson, rudenį tamson.

Atrodo viskas apie tą lygę. Galėčiau dar apie dainas parašyti, bet žinau save - kai pradėsiu nagrinėti tai ilga procedūra bus.

Tadas sugėdino, kad šiemet visai nei po žygius važinėju nei ką. Rimtai, popierinė darausi. Ir matrasininkė dar :) Va, pirmadienį VU žygeiviai dzūkijon trauks. O aš ką.. sedėsiu namučiuos ir darbus dirbsiu :) Užtat savaitgalį atduosiu duoklę šeimai ir keliausiu visur kur tik reikės. Kolkas, kiek supratau, planai yra šeštadienį pasitvarkyti savoje sodyboje ir vakarop traukt pas gimines į Molėtus pavelykauti.

Smagių švenčių ir tvirtų margučių ;)