Organų donorystė
Posted by dzore on March 27, 2008
Tą gimimo dieną, kai sulaukiau 18 metų paminėjau nueidama pirmą kartą neatlygintinai duoti kraujo. Seniai to norėjau, tad negalėjau praleisti pirmos galimybės. Dabar kažkur giliai stalčiuose užgrūstas guli donoro pažymėjimas su dailia data - 2006 06 07. Dabar jau esu buvus duot kraujo kokius keturis kartus ir va balandžio vidury jamsim penktą. Bet apie tai ir papasakosiu balandį :)
O šiandien bebėgdama universiteto koridoriumi į anglų atsiskaitymą sugaušau penkias minutes ir pagaliau pasirašiau sutikimą organų donorystei. Senai tai planavau, bet gąsdino pasakojimai apie ilgas procedūras. Kad iš kraujo centro atvažiuoja kompanija imti kraujuką studentų, esu girdėjus, bet pirmą sykį susidūriau su organų donorystės propagavimu. Nustebau, kad ne aš viena buvau tokia, kurios įtikinėt nereikėjo - kol bendravomės su savanorėmis, keli žmonės tiesiog paprašė sutikimo formos ir iš karto užpildė viską bei pridavė.
Kodėl aš pasirašiau
Gal vieną dieną man pačiai arba mano artimiesiems prireiks tokio pačio donoro organo.
Manau kad donorystė tiek kraujo, tiek organų kuria visuomenę, kurioje žmonėms rūpi gyvenantys šalia jų.
Man po mirties tų organų nebereikės. Bet gal bus žmonių, kuriems jie išgelbės gyvybę.Tad kodėl gi ne? Man bus smagiau lakstyti po pievas kažkur ne žemėje, žinant, kad gyvenimą pabaigiau geru darbu.
Būtų galima čia iki nuvirtimo galvoti vis naujų ir naujų “nes”. Pagrindinės priežastys yra dvi: noriu ir neesu išgirtus nei vieno mane įtikinančio argumento prieš.
Davė čia visokių lankstinukų, bet ką žinau - ten kažkaip labai šleikščia propaganda man kvepia. Tiesiog net nesinori skaityto kaip viskas saldu ir “jūs tik pasirašykite”. Tad neperpasakosiu, kokie argumentai už yra duodami juose. Įdomu - pasiskaitykite Nacionalinio transplantacijos biuro svetainėje.
Nežinau, kiek iš tų lankstinukų naudos. Norint populiarinti tokius dalykus reikia tiesiog kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti apie tai. Tad skolinuosi donorystės motto: “Aš pasirašau. O Tu?” :)
March 28, 2008 at 4:49 pm
Na, aš irgi norėjau gauti donoro kortelę ir t.t., bet pažįstama medikė studentė pasakė, kad geriau paprasčiausiai informuoti artimuosius apie savo norą: prireikus jie viską perduos daktaram. O su kortele, atseit, ką žinai, prireiks kam nors inksto tuo metu, kai gulėsi reanimacijoj, tai gali atsirasti medikų, kurie net ir galėdami gydyti, taip sakant, nelabai stengsis. Čia ne mano žodžiai, bet kažkaip… :/
March 28, 2008 at 4:58 pm
Aš irgi šitai esu girdėjus. Dar ir, kad jei kokiam mafijos bosui prireiks kepenų, o žinos, kad va aš su sveikais vaikštau tai irgi gali užlenkt ;)
Bet taip pat rytoj mane gali partrenkti mašina ir nieko aš nebespėsiu informuoti ir nueis veltui tie kepenukai :) Gal čia tas pasirinkimas ir požiūris labai priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia tokius dalykus kaip mirtis ar likimas.. Manęs pavyzdžiui tokie pasakymai apie daktarus nelabai veikia. Na numarins mane toje reanimacijoje, tai numarins - gal taip ir turi būti
April 8, 2008 at 4:26 pm
aš tai bijau kažkaip. sako, kad duomenys apsaugoti ir niekas nieko nesužinos. bet pinigais šiandien viską galima sužinoti… ir oplia kokiam mafijozui prireiks mano organų…