Pavasario dundulis

Atrodo, dar prieš savaitėlę svaigau, kad jau reikėtų tokio pavasarinio lietaus gerulio. Viskas, nebenoriu. Nes labai jau griaudėja ir žaibuoja. Niekada nebijojau tų dundėjimų ir blykčiojimų iki vasaros am.. prieš du metus buvusios.

Pirma priežastis tai kosmonautiška liūtis į kurią patekome Florencijoje. Lynoti pradėjo dar prieš išvykstant iš Loppiano, kur stovyklavome, bet mes gi lietuviai - turėjom kelis apsiaustus nuo lietaus visiems ir gal porą megztinių. Kai atvažiavom į Florenciją pylė kaip iš kibiro, pamenu, kad ėjom trise po mano vienu lietpalčiu, kad būtų bent kiek šilčiau. Sutrumpinant viską, tai grįžus į stovyklavietę viskas atrodė kaip po katastrofos - stovyklos molynai plaukia, panikos ištiktos portugalės verkia susisukusios į pledus. Mes kai prie tokių šlapumų daugiau mažiau pratę, supratom, kad negerai ir mums tik tada, kai savanoriai pradėjo dalinti karštą arbatą. Mano rankos taip drebėjo, kad laistės per kraštus ji :D Nė sykio dar nesu taip sušalus, bet dabar visai smagu prisimint tai kaip ganėtinai ekstremalią naktį. Tada gimė nuostabioji frazė “no more dare to share! Now - fight for yourself!” Bet trauma va dar išliko :)

Antras susitraumavimas tą vasarą buvo, kai tik grįžus iš Italijos tą pačią dieną nulėkiau į Paluknį pas aviacinius jaunuolius. Nepamenu kurią naktį aerodromą užklupo audrelė, bet labai gerai prisimenu, kaip stovėjom su Rūta lauke ir iš visų pusių žaibavo. Brr…

Nežinau, ar tikrai dėl šitų dviejų liūčių dideli lietūs man pasidarė nejaukūs, bet esmė ta, kad pasidarė.  Norisi tik įsisukt į pleduką, pasiimti arbatos puodą ir  atsirasti kur nors tarp krūvos  savų žmonių. Visai kaip tomis vasaromis, kai per panašias liūtis sugebėdavom penkiolika ar daugiau sulysti į vieną palapinę ir besišnekučiuodami net nepastebėti lietaus pabaigos.

Dar mėgstu tas lietaus akimirkas kai stovim permirkę vidury laukų miškų ir iš visos gerklės traukiam “Lai vėjas teškia į veidą lietų, geriausias oras darganaaaaa”. Ir kai lietui pagaliau pasibaigus  viskas taip nerealiai pakvimpa, gamta atsigauna ir labai smagu basom po žoles braidyti. Tad gamtoje būnant lietus yra labai puiku.

O mieste jis varo depresiją. Savaitė dar neprabėgo, o aš jau vėl noriu gamton.