Jėjė! Jubiliejinį, penktą sykį šiandien daviau kraujo. Nemokamai. Anot Mykolo, jau galiu pradėti girtis :D
Ir tikrai yra kuo – manau per du metus penki kartai yra labai optimalus variantas mano augančiam organizmui :) Plius dar gavau smagius melsvus marškinaičius su draugeliais kraujo lašais. Nuoširdžiai didžiuojuos savimi ir apsipatenkinus iki negalėjimo jaučiuosi.
Šiandien buvom šešiese. Čia dar vienas didis pasiekimas, nes kaip per dvi dienas tai labai daug mūsų susirinko. Juolab, kad visa reklama tai buvo įrašai tinklaraščiuose, pasirašymai skaipuose bei keletas nusiųstų laiškų į el. konferencijas. Norint surinkti rimtą kiekį žmonių reikėtų asmeniškai visus kalbint ir tikrai anksčiau nei dvi dienos prieš :)
Buvo dvi pirmakartės – dar vienas džiugesys. Neapmokamų kraujo donorų gretos didėja! A.. tik vardo vienos panelės neprisimenu. Užtat su Giedre prisižvengėm kaip visada. Dar dėkui už kompaniją drumzlių blogo autorei, Paulinskui aka Pažymėjimo veidui ir Mykolui. Drumzlėtame tinklaraštyje jau ir įspūdžius galite pasiskaityti, kiek mačiau.
O aš savais tuo tarpu pasidalinsiu.
Visų pirma buvau neišsimiegojus visiškai, tai šiek tiek nerimavau dėl sveikatos. Registratūros motera šį sykį buvo ko tais suirzusi – gal dėl to, kad jau vakarop apsireiškėme. Už tat toliau visas personalas labai smagus buvo. Kraujo ėmimas iš piršto viena nemaloniausių procedūrų, bet šį sykį taip greit viskas praėjo, kad beveik nepajutau visko. Kol su Giedre laukėm eilės pas gydytoją, kita bėgdama pro šalį ir išgirdus nuogąstavimus dėl mažo hemoglobino kiekio, patarė valgyti džiovintus vaisius ir raugintus kopūstus ar agurkus.
Hemoglobinas manasis vis dar minimalus – per tris mėnesius nepasikeitę 125 tik nepamenu ko. Net neišeina džiaugtis, kad bent jau nebekrenta. Tik gerai, kad tokius dalykus pasitikrini ne poliklinikoje kokioje, kur gydytojos stengiasi prirašyti rėmėjų vitaminų (reikia tau jų ar nereikia), o kraujo centre, kur gauni nerealiai smagių patarimų. Pavyzdžiui, gydytoja patarė valgyti dilgeles.
Turbūt viena iš priežasčių, kodėl visada mielai einu duoti kraujo, yra tas šiltas personalas su kuriuo visada prisiplepi. Pasipasakoja jos ir kaip sekas, ir apie vyrus savo, ir apie vaikus… Tik šiandien televizorius neįdomų serialą rodė – Komisarą Reksą. Patys aišku kalti, kad tokiu laiku atėjome :) O! Dar labai juokiausi, kad kai paprašiau duoti kamuoliuką pamaigymui (tada kraujas bent man lengviau pumpuojasi), davė tokį mielą lašelį su šypsenėle. Jėga visiška.
Keista, bet pirmą sykį, pradėjus pumpuoti kraują šiek tiek nutirpo ranka ir širdelė pradėjo rimčiau makaluotis. Dar dabar taip keistai jaučiuosi ir nesuprantu – ar čia tas natūralus jausmas, kai trūksta miego, ar vis dar šiek tiek apsvaigus esu nuo kraujo netekimo.
Ir paskutinis smagumas. Labai juokinga, kai visi negali lankstyti vienos rankos ir bando apsirengti, rašyti, fotografuoti ar šiaip atlikti kokį veiksmą reikalaujantį sulenktos rankos. Bei dar sykį pasitvirtino sakymas, kad kuo daugiau, tuo smagiau. Tik laiko daugiau gal šiek tiek sugaišti, bet minusai neprilygsta pliusams.
Aš sveika. Mano kraujas išgelbės gyvybę!
P. S.: Įspūdžius iš paskutinio ėjimo duoti kraują galima pasiskaityti čia.
1 komentaras
Balandis 16, 2008 at 9:09 pm
Man labai juokinga buvo, kai mano kolegė bandė mane aprengt ir mum sunkiai sekėsi :))
O Komisaras Reksas man visai patiko, todėl ir neskubėjau iš ten išeiti :]]