Vienas savaitgalis baigėsi, prasideda antras

Vakar kokią septintą vakaro parsiradau namo ir kaip griuvau miegoti, taip atsibudau šįryt prieš aštuonias. Šiandien iki galo atsišveičiau, susiskaičiavau mėlynes (įsistačiau dvi tokias ypač gerules), ir supratau, kad šiek tiek pašalau, mat kostelėjus apsiašarojau nuo gerklės skausmo :) Tai dabar geriu matę su medučiu ir bandau vėl grįžti į civilizaciją.

Atrodo juokinga, kad po pustrečios dienos miške sunkoka susivokti - juk čia beveik niekas. Bet taip yra. Jau ketvirtadienį reikėdavo gerokai pamąstyti norint sugalvoti, kokia savaitės diena. Su orientavimusi laike irgi ne kas - buvo akimirkų, kai tarp valandos ir dešimties minučių buvo galima dėti lygybės ženklą. Jau senokai nebuvau pasiekus ir tos fazės, kai su tavimi šneka, viską girdi, bet tai ir telieka garsais - nė velnio nesupranti tų žodžių prasmės.

Be tų tobulumų, kurie tam ir yra tobuli, kad liktų nepapasakoti, buvo labai smagu išlysti į viešumą rikiuočių metu pasižmonėti. Labai didžiuojuosi savosiomis mergičkomis, kurios, nors amžium visiškos mažulės yra, varė kaip reikalas. Aišku, čia paskutinių dviejų pirmadienių mūsų tikslingo “parinimo” rezultatas, nu bet buvo nerealu girdėti, kaip jos drąsiai varo rikiuotėn ir dar puikiau raportuoja. Ypač jų paskutinis šūkis “lyja kaip iš mažų kibirėlių” sužavėjo. Aišku, sunku apsakyti, kaip žiauru girdėti tuos “kodėl tu taip mažai su mumis būni”, bet kartu ir labai smagu, kad kažkas dar pasigenda ir nori papasakoti, kaip sekasi.

Čia išvis yra tas vienas geriausių dalykų, kai matai, kaip auga vaikai. Su Elena dar prisiminėm, kaip Indrė pernai verkė, kad nori namo ir galiausiai tėvai ją išsivežė. Šiemet jau jai visi septyneri, ir sesė pas skautes yra, tai uch, kokia atsipūtusi mergička. Viskas jai gerai, laiminga varinėja, tūsinasi kaip reikalas. Teda irgi per žiemą išaugo iš savo pomėgio įsikabinti į koją ir vilktis iš paskos. Dabar tik į ranką įsikibo ir niekaip nepaleido. Galiausiai Akvilė ją laikė, o aš bėgau nuo jos :D Jei jau apie vilkų gyvenimą, tai dar vienas jaukumas buvo su Džiugu, kai užklausiau, ko jis toks liūdnas vaikštinėja, o tas atsakė, kad nori verkti. Taip jaukiai jaukiai. Per tas dienas supratau, kad net atidavus vilkes vadovams, kuriais labai pasitikiu, vistiek negaliu negalvoti kaip joms sekas, ar viskas gerai i neišeina nenorėt šiek tiek pabėgti pas jas ir pasibūti.

Su orskautėm biškį blogiau. Aš ir šiaip ne visada spėju joms dėmesio skirti, o dabar išvis.. Bendravom tiek, kiek kur nors kelyje susitikdavom. škias “labas, kaip jums sekas” ir viskas. Gerai, kad buvo Vainius, kuris man vis papasakodavo apie jas. Bet iš tų papasakojimų atrodo, kad ir jos visai gerai varė.

Šaika baigia susirinkti po vienu stogu. Čia savaitgalio kosmosas didžiausias. Ypač Ramos siurprizėlis mažytis. Džiaugsmas liejas per kraštus.

Po tokio smagumyno neišvengiamai reikia dar vieno savaitgalio. Labai negražu, bet aiškiai net su geriausiais norais nepavyks aktyviai sudalyvauti gatvės muzikoje. Gerklytę sopa, galvoje kosmosiukas ir norisi tik apsitvarkyti namus, pasidaryti ką nors labai skanaus pietums ir pradėti antrąjį savaitgalį su tais pačiais, su kuriais užbaigėm pirmąjį. Galbūt nueiti pasižvalgyti į muzikontus ar ką..

Svarbiausia - gerti daug daug arbatos su citrina ir medum.