Labai malonu po egzamino pravėdinti galvą skaitant savo malonumui. Šiandien baigiau skaityti antrąją Livonijos kroniką – Hermano iš Vartbergės.
Jei Senosios Livonijos kronikoje stengiasi viską kuo vaizdžiau nupasakoti, čia pirmenybė skiriama tiksliems faktams. Gausu vietovardžių, asmenvardžių bei skaičių. Ji apima laikotarpį nuo 1196 iki 1378 metų ir daugiausiai dėmesio skiriama tiems laikams, kai latvių bei estų tautos jau buvo priėmusios krikščionybę ir tik retkarčiais sukildavo, o Lietuva buvo ką tik susikūrusi valstybė ir stengėsi atremti kryžiuočių atakas. Todėl daugiausiai vietos kronikoje ir užima lietuvių – kryžiuočių kovos. Minėjau, kad čia daug faktų – jų dėka sužinome daugybę gana tikslių dalykų apie Lietuvą. Čia minimi visi svarbiausi kunigaikščiai (vadinami karaliai) ir vietovės, kuriose vyko kovos. Keista įsivaizduoti, kad XIV amžiaus Utenoje, Varniuose ir kituose miesteliuose taip virė gyvenimas. Vilnius minimas tik kelis sykius, kalbant apie Gedimino laiškus ir iki jo prasiveržusius kryžiuočius, bet gyvenimą jame man lengviau įsivaizduoti. Gal dėl to, kad mokykloje nemažai mokėmės apie tų laikų aplinką ir šiaip nesykį vaikšiojau po senamiestį bandydama įsivaizduoti jį skirtingais laikotarpiais.
Ankstesniame pasakojime apie Livonijos kronikas rašiau, kad Henrikas Latvis labai visur kišo Viešpaties valią ir šiaip aukštino kryžiuočius. Hermanas santūresnis ir, mano nuomone, objektyvesnis. Jo aprašymuose kryžiuočiai jau nebeteisinami, nedailinami jų tikrieji tikslai, o rašoma taip, kaip buvo – tą ir tą dieną nusiaubė tiek kaimų, sudegino tiek trobų, nužudė tiek žmonių išsivedė tiek gyvulių ir tiek abiejų lyčių netikėlių. Su netikėliais įdomus dalykas yra – pasirodo Hermano laikais netikėliais buvo vadinami nepriėmę krikščionybės, netikintys žmonės. Tik vėliau, laikui bėgant, šis žodis įgavo dabartinę reikšmę.
Kad kryžiuočiai laikui bėgant pamiršo savo tikrąją misiją ir ėmė tiesiog plėšikauti Lietuvos žemėse, yra faktas ir to nelabai nuginčysi. Kronikų įvade netgi rašoma, kad sovietmečiu šis faktas buvo naudojamas siekiant kurti neigiamą vokiečių įvaizdį Pabaltijo regione. Ale va kokie mes šaunūs, nuo šių nedorėlių plėšikų jus saugom. Lietuvoje mes vis dar labai išaukštinam savų kunigaikščių nuopelnus ir smarkiai idealizuojam juos. Bet intrigų ten buvo daugiau negu šiandienos seime, broliai išdavinėjo brolius, kariavo vieni prieš kitus, o kaimynų (tame tarpe ir kryžiuočių) atžvilgiu irgi ne auksiniai buvo. Laužė savo pačių sudarytas taikos sutartis kada tik galėjo, sulaukę, kol kryžiuočiai išvyks kariaut su rusais ar kitom tautom, tuoj pat nusiaubdavo jų žemes. Tai, kad mes dabar kompleksuojam, jog lietuvaičiai Europoje garsėja žmogžudystėm ir visokiomis aferomis, lyginant su viduramžiais irgi juokas. Taip kaip kryžiuočiams krikščionybės nešimas, taip mums – gynyba tapo svarbiu pretekstu plėšikaujant. Ir lietuvių kunigaikščiai puikiai jį išnaudojo. Kaip juos reikėtų vertinti – kaip plėšikus ar kaip puikius karius, diplomatus ir politikus nesiimu vertinti. Tas pats ir su kryžiuočiais. Taip, jie įvykdė daug grobiamųjų žygių į mūsų žemes, jie tikrai labai ilgai terorizavo šį kraštą, sustabdė natūralią raidą, bet kartu su krikščionybe atnešė mums raštą, tų laikų europietiškąją kultūrą, galų gale daugybę architektūros paminklų kuriais dabar didžiuojamės (Onos bažnyčią pvz). Juk jei ne jų apsigyvenimas kaiminystėje, kažin kada būtų susiformavusi mūsų valstybė!
