Ei, ar čia yra kas nors?

Ieškojau sesės knygų lentynose lietuviškų sakmių apie Saulę, Mėnulį ir jų dukrą Žemę bet radau kitą gėrį.

Labai graži knyga vaikams apie mažą berniuką, kuris su nekantrumu laukia pasaulį išvysiančio jaunesnio brolio/ sesės ir vieną naktį, kai kai tėvų nėra namuose savo sode aptinka ateivį iš kitos planetos Miką.

Senokai skaičiau šią knygą, tad nenoriu primeluoti apie ją pasakodama. Bet man labai gražios kelios jos vietos:

“Miela Kamile! Nemačiau tavęs nuo pat spalio mėnesio, kai savaitę viešėjai pas mane. Manau, kad mums labai pasisekė, kad visas rudens atostogas galėjom praleisti sykiu. Turbūt nepamiršai, kaip įlankoje gaudėm vėžius? Bent jau tikiuosi, jog atsimeni mano didįjį teleskopą, gal net pasigendi jo. Tau juk magėdavo jį išbandyti kiekvieną vakarą! Tik vienąsyk buvo apniukę. Tada, kai virtuvėje kepėm blynus.”

“Ko gera, Visatoje niekur daugiau nėra vištų, išskyrus mūsų planetą. O Visata neaprėpiamai didelė! Taigi, negalime tvirtinti, jog višta yra kas nors “paprasta”!”

“Atsakymas visada yra nueita kelio atkarpa. Tik klausimas gali parodyti, kur eiti toliau”

“Žvaigždė, neturinti kitų planetų, į kurias gali šviesti, tikriausiai labai vieniša. Nes kai neturi į ką šviesti, niekas negali į ją pažvelgti, kai ji pateka naujai dienai”

ir kiekviename puslapyje po išmintį!! Visai kaip keistuoliai sakė: “Kiekvienoje knygoje yra durelės, tik ne kiekvienam pavyksta jas atverti”.. Dėl to vaikai ir yra patys protingiausi. Nes jie skaito tokias knygas ir dažniausiai randa jose tas dureles, kurias dėl savo traumuoto mąstymo mes, didesni, praleidžiam pro akis.

O pasaulis būtų tik geresnis, jei kartais rytinį laikraštį ar vakarinį rimtą skaitinį pakeistume vaikiška knyga.. Tik į naudą, oi kaip į naudą daugeliui mūsų būtų…