Sportsvumenės medalis garbingai pelnytas. Pirmom dienom, galvojau, žūsiu, bet va – mėnesį pravažinėjau po Vilnių dviračiu ir gyva. Kol dar geri orai, minsiu ir į moksliukus ir visur kitur.
Dviratinimosi baisumai
- Tie žmonės. Kurie kuo platesnė gatvė, tuo labiau koncentruojasi ant dviračių tako;
- Kiti žmonės, kurie šiaip lenda, šoka po ratais
- Mašinos Gedo prospekte, kurios dviračių taką naudoja kaip dar vieną važiuojamąją juostą (ar kaip jos vadinasi). Tos kur tiesiog stovi, nebaisios. Bet sukelia nepatogumų ir erzina.
- Lietus, kuris pradeda lyti, kai tik atsisėdu ant savos transporto priemonės.
- Prigąsdino mane, kad prastą spyną turiu. Bet gi tos geros tokios sunkios!
- Šiaip ne visur Vilniuj patogu ir drąsu pasistatyti dviratį. Negali žinoti, ką rasi grįžus po kelių valandų..
Smagumai
- Rudenėjanti Neries pakrantė, Antakalnio dalyje ramiai dienas leidžiantys senoliai ir kiti gražumai, kurių troleibusu važiuodama niekaip nepamatyčiau
- Bobutės, ant kurių karts nuo karto užsiraunu, ir kurios dalinasi savo džiaugsmu, kad “va, kokia gera mergaitė – su dviračiu važinėja”
- Jokių kamščių! (Iš skyrus tuos, kuriuos sudaro ne vietoje vaikštantys pėstieji) Jokių stumdymųsi troleibusuose. Va čia pats geriausias dalykas!
Per mėnesį suvažinėjau dviračiu turbūt daugiau nei per visą gyvenimą :) Tikrai savimi didžiuojuosi.
7 Komentarai
Spalis 1, 2008 at 12:55 pm
super! taip ir toliau!
iš tikro dėl žmonių and dviračių tako tai manau kad yra kaltės ir tų takų išplanavime, nes kartais visai be logikos padaro nepagalvoję valdininkai kad visiems būtų patogu (:
Spalis 1, 2008 at 2:39 pm
Ačiū už palaikymą :) Apie išplanavimą ir valdininkų (ne)mąstymo subtilybes tai pasakot be galo be krašto būtų..
Spalis 1, 2008 at 6:28 pm
Stebuklų, ypač senamiesty, neprigalvosi. Gatvės siauros, o koks lietuvis į senamiestį važiuos be mašinos. Taip ir prisigrūda. Briuselyje irgi dviračiu itin sudėtinga – atseit yra takeliai – tačiau mašinos, kalnai kalneliai važiavimą padaro itin sudėtingą.
O čia buvau radus nuorodike apie miestus, labiausiai pritaikytus dviračiams – gal bus įdomu – http://www.virgin-vacations.com/site_vv/11-most-bike-friendly-cities.asp
Spalis 2, 2008 at 9:47 am
Spyna jeigu gera nebūtinai sunki. Gera spyna nepigiai ir kainuoja – ~ 200-250 Lt, svoris apie kilogramą
Spalis 2, 2008 at 9:45 pm
Austėjal – Vilniaus senamiestyje senai planuojama išvis uždrausti mašinų eismą. Tai visiškai radikalus sprendimo variantas, bet protingai planuojant miestą sprendimą tikrai įmanoma rasti. Pameni, kai turėjo noro, planuose net tramvajaus linijas į siaurutes gatves buvo įpaišę :)
Vidmantai – pripasakojo man ir apie tokias spynas :) Bet čia jau labai rimta investicija, kuriai nežinau ar esu pasiruošus..
Vasaris 15, 2009 at 4:30 pm
Mergina, važinėji tais pačiais takais, kaip ir aš! Tą Antakalnio žvejų pamėgtą paupį turiu omeny. Ten žinok yra lankytinų vietų – paupy yra bomžų gyvenvietė su foteliais prie laužo.
O spyna tai mano stora lanksti už 24 litus. Kol kas tfu tfu tfu. Tik trumpoka, jei stulpas storesnis. Su tom visai plonom tai gal nerizikuok.
O dėl keleivių vaikščiojimo takeliais, tai reikėtų organizuoti Kritinę Masę dviračių takais(pėsčiųjų dėmesiui kur jie vaikšto atkreipti).
Vasaris 19, 2009 at 1:54 pm
Kad į Saulėtekį nelabai daugiau malonių takų yra :)
Pėstiesiems dar būtų galima dovanoti lipdukus – “Kam man tas dviratis, jei aš pats kaip dviratis” ar ką nors panašaus.
Bomžų gyvenvietes aš irgi esu mačiusi – vertėtų į VEKS’o pažintinę programą jas įtraukti.