Mažasis princas

Jump to Comments

Zyziau, zyziau, kad niekas manęs nesiveda į operą. Išsizyziau.  Net neprašytos puikiausios orės pasikvietė į operą, kurioje dainuoja – “Mažąjį princą”.

Ne veltui jau nuo pietų nekantravom ir skubėjome pasidaryti visus darbelius iki vakaro – kaip išsižiojome išvydę pirmą sceną, taip ir grožėjomės visą spektaklį. Vien tai, kad trys mano kompanionai ramiai abi dalis išsedėjo (kas su pertrauka truko ilgiau 2 valandų) ir beveik nežiovavo, rodo reikalo stiprumą. Aišku, labai prisidėjo tai, kad scenose su choru akys automatiškai imdavo ieškoti trijų pažįstamų veidų :)

Dabar jau apie pačią operą. Ji skirta vaikams, dėl to rimčiausi, šešiamečiai, klausytojai buvo aiški žiūrovų dauguma. Keista, bet nors buvo ir labai mažų piliečių, viso spektaklio metu džiugino tyla.

Apie siužetą, tikiu, kad nereikia pasakoti. Viskas pagal nuostabųjį Egziuperi pasakojimą “Mažasis princas”. Pagrindinis solistas – Mažasis Princas yra dvylikametis berniukas, ir, nors įgarsinamas dvejais mikrofonais, visgi stebina savo gražiu sopranu. Vaidybos negalėčiau vertinti, bet žiūrėti gražu. Kitą svarbią, lakūno, rolę šį sykį atliko Vytautas Juozapaitis. M… Na nemėgstu aš jo,  tačiau čia klausiausi ir galvojau, kad visai gerai atrodo jis. Taip galvojau tol, kol po koncerto nepapasakojo visko, kas dedasi užkulisiuose. Visą spektaklį mus juokinusi suflerė, pasirodo, būtent šiam atlikėjui primindavo žodžius. Suflerę mes penktoje eilėje gerai girdėjome, o štai jis, pasirodo, vis tiek žodžių dalį pamiršo ir nepadainavo :)

Kiti puikūs personažai – lapė, rožė, verslininkas, žibintininkas, karalius, gyvatė puikiai atliko savo vaidmenis ir tikrai aiškiai jautėsi jų charakteriai. Rožės kostiumas tai išvis iki negalėjimo sužavėjo! Atskiro paminėjimo vertas R. Karpis. Jo vaidintas tuščiagarbis buvo pasakiškas… Nors Karpis šiaip yra tikrai stiprus ir charizmatiškas atlikėjas. Kiek esu jį mačius, visada puikiai pasirodo.

Dar buvo baobabai, kurių vienas sakė “baaa” ir medžiotojai kurių tiek šokis tiek daina geruliai buvo. Šios dvi scenos labai ryškiai išsiskiria iš viso siužeto, nes čia daugiau choreografijos elementų ir visiškai nedainuoja vaikai.

Vaikai. Choro partijas beveik visur atlieka vieni vaikai. Kokie ten vaikai – jaunuoliai, bet vistiek mūsiškės skundėsi, kad artėdamos link 18 metų, jau darosi per senos dainuoti :) Mano nuomonė choro atžvilgiu visiškai neobjektyvi, bet visi dainuoja tikrai labai įsijautę ir nuoširdžiai. Po spektaklio klausėmės įspūdžių ir grožėjomės, kiek tame visame procese yra entuziazmo ir įsitraukimo. Rezultatas, aišku, ir scenoje matosi :)

Dekoracijos. Vyrasams tai labiausiai patiko, aišku, pirmiausia lėktuvai, bet šiaip tai, kad yra daug visokių detalių dekoracijose kurios juda, važinėja, atsidarinėja. T.y. viskas tas pats, kas veža ir penkiamečius ;) Iš tiesų tai labai gražu, kai netikėtai atsidaro slapti mėlyni langeliai ir pro juos išlenda choristai padainuoti. Kai Mažasis Princas už virvutės atsitraukia vulkanus ir verda ant jų arbatą :) Arba kai choras išbėga į sceną su ant lazdų pamautais žibintais ar didžiulėmis gervėmis. Aš, kaip daug bendraujanti su mažamečiais ir šiaip niekaip iki galo neužauganti, retkarčiais net išsižiodavau iš nustebimo bei susižavėjimo :)

Žinoma, svarbiausios spektaklyje – Mažojo Princo tiesos, kurias labai sveika prisiminti vėl ir vėl.

Matosi turbūt, kokia aš apsipatenkinusi. Tikrai verta nueiti į šį spektaklį ir pasitikrinti savo suaugėliškumo “levelį”. Dabar, sakė, kovą rodys jį.

“Nupiešk man avį! Man labai labai reikia avies…”

3 Komentarai

Filed under PASI (klausymai, žiūrėjimai, skaitymai)