Prieš tekėjimą saulutės
Žemėj vaikšto mėnuo
Ir nakties šešėliais gaubia
Padermę kiekvieną.
Lietuvos taip amžiaus žilo
Miglos kloja kelią,
Tik nuo Gimbuto ir Kerniaus
Švisteli dienelė.
Kernius Kernavę senovėj
Prie Neries ištaisė,
Kernius – Lietuvos valdovas,
Gimbutas – Žemaičių.
Ugnį šventąją kūreno,
Garbino Perkūną,
Kaip laukiniai veržės drąsūs
Į kovas kariūnai.
Ten, kur Polockas prie Dvinos,
Narsūs kraują liejo,
Jų namų tuo tarpu plėšti
Latviai atskubėjo.
Grįždami lietuviai kirto
Gaujai užpuolikų,
Į numus sau vedės girion –
Šie belaisviai liko.
Kerniaus Lietuva netekus,
Graudžiai apraudojo,
Atžala vienturtė liko –
Pajauta doroji.
Deltuvoj jo kūną glaudžia
Pilkapis taurusis,
Ąžuolai ten pasodinti
Liūdinčios dukružės.
Amžinąją Ugnį globė
Ąžuolai žalieji,
Kai virš Lietuvos sušvito
Saulės spindulėlis.
Jonas Čečiota – XIX amžiaus dainius. Jo “Giesmeles apie senovės Lietuvius iki 1434 metų” dar pernai įsigijau kažkuriam Vilniaus knygynų už nepilną litą. Ir niekaip jos neperskaitau! Ne dėl to, kad sunkiai skaitytųsi ar neturėčiau laiko. Tiesiog ji prasideda tokia miela giesmele, kad sunku akis atitraukti :)
Po pusmetuko vėl prisiminiau šitą knygą ir tikiuosi, atslūgus darbams, toliau pirmos giesmelės pasistūmėti.
Ne į temą, bet labai laukiu sekmadienio, nes bus vasario pirma ir bus galima kalendoriaus lapą perverst :D
