Kadangi niekas į tikrus kalnus neveža, viduje atgimus kalnų ožkos genams (neklauskit, iš kur tokių gavau), reikia suktis kitaip. Tada net smarkiai nesistengiant ima kilti kalnų imitacijos – tikslai ir iššūkiai, kurių siekimas tampa kopimu aukštyn.
Apie tikslų siekimą yra prirašyti milijonai kompiuterių ekranų, dar daugiau knygų, bet netikiu, kad su kalnais gali susidraugauti knygų pagalba. Gali pasiruošti kelionei – rasti žemėlapį ir instrukcijas, kur kada statyti koją, reikalingų daiktų sąrašą ir kalną rekomendacijų. Tik tiek, kad net viską tobulai suplanavus, būtinai išlenda kokia krizelė. Ir jei ta krizė tavo knygoje nėra aprašyta – panika garantuota.
Retkarčiais skaitau knygas apie kalnų viršūnių siekimą, bet man žymiai smagiau susikrauti kuprinę ir keliauti va bank – kas bus, tas bus. Juk ir kalnai ne tie, į kuriuos lipant kuprinė tuštėja. Kaip tik, išeidama su pustušte kuprine, bei nerimaudama, kad pakely gali ko nors pritrūkti, kalno viršūnėje dažnai nusimetu ją jau pilną ir maloniai spaudžiančią pečius. Dėl jaunos ir, neretai, blūdnos galvos, net jei būnu skaičiusi apie krizę, į kurią įlekiu, retai kada paisau visų patarimų ir improvizuoju. Esu nusvilus, esu susimovus, bet klaidos dar niekada nesukliudė pasiekti kalno viršūnės.
Šiuo metu galvoje makaluojasi galybė minčių apie kalnus, kuriuos dabar bandau įveikti. Improvizuoti sekasi puikiai, kartais po ranka pakliūva kokia knyga, kuri irgi pataria. Bet ne viskuo esu patenkinta. Visada vasaros pradžioje tyčia ar netyčia, bet ateina laikas savianalizei, tad ta proga pateršiu eterį serija (atrodo, bus dar trys įrašai) pafilosofavimų kalnų tema.
