Kas yra svarbiau, smagiau, įdomiau siekiant tikslo? Procesas, ar rezultatas? O gal pasirengimo etapas?
Tęsiu pafilosofavimą apie alternatyvųjį kopinėjimą. Tiesą sakant, tokiu būdu tildau sąžinę, primenančią apie laukiantį kursinį – šiuo metu tai manasis Everestas :) Kelias į jo viršūnę pilnas neaiškių sniego pūgų ir griūčių, bet va dar pačilinu ir jau rašysiu. Nes šiaip nerealiai įdomu viskas tol, kol užrašinėti nereikia.
Apie pasirengimus kopimui į kalnus jau sakiau – aš gyvenu kitaip. Kelionių pasiūlymai dažniausiai nukrenta iš dangaus, o aš tik gaudau galimybes. Tokiais atvejais nėra kada ruoštis išbandant save mažesniuose kalnuose, skaitant knygas, ar kraunantis į kuprinę žinias. Gavai šansą – viens du ir kopi. Labai nedaug kalnų prisimenu, prieš kuriuos būčiau bandžiusi pasiruošti. Dėl to niekada ir nejutau ypatingo žavesio šitam etapui.
Pati kelionė mane visada veža. Kuo sunkesnė – tuo geriau. Anksčiau niekada nezyzdavau ir neburbėdavau - nežinau iš kur pasigavau šitą madingą įprotį, bet dabar stengiuosi vėl jo atsikratyti. Kai praeini visus sunkumus būna visiškai nerealu žvilgtelėt per petį ir prisiminus juos pagalvoti, kad visgi tuo metu buvo visiškai smagu.
Dar labai smagu kopimo metu stebėti progresą ir matyti, kiek daug išmoksti – apie save, apie kitus ir apie pasaulį. Smagu daryti klaidas ir iš jų mokytis. Labiausiai smagu daryti klaidas, kurios tokios malonios, kad žinai, jog tikrai pakartosi. Bet gal tada nesiskaito kaip klaidos? Truputį nekažką, kai gauni nusivylimo dozę arba nukenti dėl naivumo ir per didelio pasitikėjomo kitais. Bet kuo toliau, tuo dažniau tai priimi kaip natūralius dalykus ir giliai įkvėpus vėl stojiesi, pasitiki, viliesi ir naiviai galvoji, kad anksčiau ar vėliau pasieksi viršūnę.
Gal dėl nemokėjimo ilsėtis (bet aš mokausi!) ir per didelio įsijautimo į procesą, pasiekus viršūnę nebebūna jėgų džiaugsmui. Užtat apima tokia ramybių ramybė ir gerumas. Aš tik turiu išsiugdžiusi keistą paranoją. Man labai baisu sustoti, užsistovėti vietoje, aptingti. Nes kuo ilgiau ilsiesi, tuo sunkiau būna iš naujo įsibėgėti. Šitą ypač stipriai pajutau po mokyklos baigimo, kai gyvenimas kažkaip sugebėjo kuriam laikui užsikonservuoti. Kai pasaulis nustos keistis, tikrai atsitiks kažkas baisaus.
Įdomiausia, kad dabar viską ką čia surašiau galėčiau paneigti. Būna, kad elgiuosi visiškai kitaip. Labai įdomu. Universitetas man kažkodėl yra labiau rezultatas nei procesas – tikrai, antri metai, nors mokaus nerealiai įdomų (man) dalyką, vis tiek sėdžiu ant minties „svarbu pabaigti” ir procesui skiriu labai mažai dėmesio. Gerai tik, kad man tas nesmarkiai patinka ir karts nuo karto susiėmusi pradedu mėgautis procesu. Tikrai verta, tik klausimas, ko kelionėje į šito kalno viršūnę trūksta. Kažko labai esminio.
Nemanau, kad yra gerai numesti dvi kelionės dalis į šoną ir susikoncentruoti ties viena… „Nemanau” gal ne tas žodis. Labiau nežinau :) Visada esu labiau už įvairapusiškumą, tad kažkaip norėtųsi išmokti gerai pasirengti didesniems gyvenimo kalnams, bekopiant neužsižiūrėti į aplinkui skraidančius drugelius ar neužsikaifuoti nuo smagumo darant naujus dalykus ir, galiausiai tinkamai atsidžiaugti pasiekus rezultatą. Kad būtų darna ir harmonija.
Bet kaip tai turėtų būti sunku!
1 komentaras
Birželis 6, 2009 at 3:34 pm
kaip gerai, kad vėl rašai. nu rimtai :)