Ar kopi į savą kalną, ar bandai įveikti kažkieno laikomą kartelę, visada anksčiau ar vėliau pritrūksta motyvacijos, viskas nusibosta arba nutrina kojas ir tada gauni šliaužt lėčiau už sraigę. Dėl to kišenėje visada reikia turėti pleistrą ir saldainį. Saldainis – pasilepinimui, pleistras – tam, kad neleistum sau visai ištižti.
Man šiuo metu labiausiai patinkantis saldainis – liepimas sau atsitraukti nuo darbų ir visiškas galvos pravalymas. Ar tai būtų pusdienis sedėjimo ant žolytės parkelyje ir pliurpimo apie nieką, ar savaitgalis kažkur, kur telefonas negaudo ryšio (o ir šiaip, taip gerai, kad jį pameti tris kartus, kol galiausiai išvis pamiršti, kad tokį turėjai), ar vakaras kokiam kabakėlyje. Tai taip paprasta ir elementaru, bet kartu smarkiai keista per sesiją neriboti savęs ir neskaičiuoti dvi valandas ar penkias gali numesti kompą kampan ir lėkt pakvėpuot vasaros oru. Kai leidi sau pasibūti su žmonėmis ir tiesiog pačilinti nemąstant apie jokius darbus, grįžus namo visi darbai ir mokslai ima stumtis žymiai greičiau.
Puikus tokio saldainio rezultatas – sesijos įkarštyje atgaivinau savo numirusį tinklarštį :) Visą semestrą bimbinėjus viena valanda ne daug ką pakeis, tad geriau nestresuoti ir ją išnaudoti naudingai. (Mokymosi proceso imitavimas nėra naudingas laiko leidimas:)
Pleistriukai veikia panašiai. Jų poveikį puikiausiai iliustruoja pavyzdys iš aštuonmečių būrio: jei vienam užklijuoji spalvotą pleistriuką, tai visi ima kišti net mažiausius įsibrėžimus tau po nosimi, nes, gi skauda ir reikia pleistriuko! Ir jei tam pačiam aštuonmečiui mirtinai skauda pilvą, geriausias vaistas devyniais atvejais iš dešimties – aviečių skonio sirupas. Ir nebandykit įtikinėt, kad suaugėliems šie dalykai nebeveikia :)
O dar vienas akcentėlis, kuris man paskutiniu metu šiek tiek pakišo koją – savęs nuvertinimas. Kelinta sesija iš eilės susimaunu ant šito. Einu “bile išlaikyt”, taip pragyvenu pusę sesijos ir tada susivokiu, kad ei, ne tokia aš durna ir man žymiai geriau sekasi. Ir tada cha cha, iki nemokamo mokslo pritrūksta centų. Šiek tiek suprantu, bet dar nepasiseka išspręsti šito nonsenso. Kas trukdo tokiai šauniai ir protingai susivokti ir panorėti būti tobula studente. Vien tokio užsinorėjimo pakaktų tapimui gera ar net labai gera ugdymo įstaigos kliente.
Čia, aiškiai, yra manoji Juozapinės kalva, į kurią reikėtų imt ir įkopti per likusius du studijų metus. Reikia tik atidžiai susirinkti saldainių ir pleistriukų komplektą, nes pakeliui pagundų į viską spjaut ir daryt belenkaip yra uch, kiek daug.
——
Baigiau sagą apie joriškus kalnus. Dabar krentu į paniką dėl kursinio, kurį reikėtų rytoj išsiųsti, o aš, aišku, ne kažką puikaus turiu. Jau artėju prie kritinio nuovargio, kai sunkoka sukontroliuoti pavargusią galvą, dvi valandas saldžiai miegi, nors prie ausies kas 5 min birbia žadintuvas ir t. t. ir panašiai. Svarbiausia, labai noriu jau lakstyti po pievas, o man sako, kad trys vasaros savaitės buvimo nepasiekiama yra nesuderinama su tuo, ką šiuo metu veiki. Bet tai gal vasaromis ir reikia lakstyti po pievas? Basom. Baisu baisu, jau jaučiu artėjantį ūmų burbesitą su galimomis zirzalito bei keiksnūnito komplikacijomis. Kokių čia tų prevencinių priemonių imtis? (Miegas ir poilsis, žinau, bet šį sykį šie du nesiskaito)
