Mes čia dienas leidžiam su tokiais sociomaniakais. Vieną dieną su vienais, kitą dieną su kitais. Šiandien diskutavom be kitų bla bla bla apie idėją ir dvasią. Labai aukštos materijos.
Ir papykau vienoje vietoje. Tipo ar tikrai tam, kad žmogus integruotųsi į nepažįstamų žmonių kompaniją reikia susipažinimo žaidimų? KAM ON!
Tvirtai nusprendžiau, kad susipažinimo žaidimai yra sugalvoti traumuotiems suaugusiems, kurie per savo kompleksus negali kitaip užmegzti kontakto. Arba tokiems pasikėlėliams kaip aš. Aš tingiu pažindintis. Kai noriu, tai jokių žaidimų nereikia. Bet dažniau mano egocentriškumas ir intravertiškumas paima viršų ir nepersistengiu versdama save bendrauti.
Bet kai kalbame apie aštuonmečius tai ei! Jie dar nespėti sužaloti ugdymo įstaigų, tėvai ir aplinka jiems dar nesuvarė visų įmanomų traumų, galų gale, jie dar nepasiekė paauglystės krizių. Gi vaikai puikiai bendrauja vieni su kitais be jokių kvailų žaidimų! Ir net jei vienas kitas koks nedrąsesnis yra, tai žaidimai, kur reikia pakartoti visų rate esančių vardus tikrai nesuteiks jam drąsos kitą kartą pažindinantis.
O natūralus vaikų susitūsinimas ne tai, kad atneša tikrą kontaktą, bet ir tiems, kurie yra nedrąsesni, suteikia motyvacijos kitą kartą patiems prieit ir paklaust “o tu kelintokas?”.
Visą vakarą galvoju ir nesugalvoju nei vieno žmogaus, kurį galiu vadinti draugu(e) su kurio(s) vardą būčiau sužinojusi susipažinimo žaidimo metu. Ne ne ne, nepamenu tokių! Pamenu visokių juokingiausių pažinčių, kurios buvo tobulos savo natūralumu.
O žaidiminiai draugai iš seminarų konferencijų tra lia lia tokiais ir lieka. nu čia bent man toks išfilosofavimas gavosi.
Ir nesąmonė yra susitarti, kad palaikydami dvasią kiekvienas priesime prie verkiančio ar tiesiog nuobodžiaujančio vaiko ir su juo pabendrausime. Nes reikia gebėjimų taip nepasielgti.
fui fui fui biurokratijos!
1 komentaras
Birželis 26, 2009 at 2:20 am
susipažinimo žaidimai – nesąmonė. visada taip galvojau ir nekenčiau jų žaisti :)