Kol tęsis visa šita euforinė nuotaika, nieko rimto iš savęs neišpešiu.
Nu nes kokie rimti žmonės ketvirtą ryto vis dar gamina n-tąjį tinginį? Juk turi užtekti visiems.. 30? 40? kažkiek tiek galvų bus…
Kokie rimti žmonės gali būt pasiryžę sekmadienį keltis anksti, kad tos pačios n-dešimt galvų pusryčiams gautų šiltų blynų su uogiene? Ir ne šiaip namučiuos keptų, bet vidury miško.
Negaliu, kaip veža mane tokie smagumai. Ant nosies puikus savaitgalis tobuliausioj Kernavėj. Liko penkios valandėlės iki iškeliavimo, reiktų dar atverst virtuvę į normalią stadiją, susikraut kuprinę ir, manyčiau, vertėtų nusnūst lengvai.
O tada. Tada dar kepsim daug sausainių avižinių ir ne tik (nes kam tie maximiniai, kai mes gardesnių galim prigamint), kursim maistininkių dainą (iš serijos “Milda kol lovelę klojo apie pusryčius galvojo” arba “Sausainėliai jums, pinigėliai mums”), siaubsim pardę pirkdamos daug maisto ir tada tūsinsimės visą savaitgalį jį begamindamos. Ir tai, čia tik koks trečdalis viso savaitgalio nusimatančio gaunas.
Atrodo imu tikrai atsigauti. Skurdus buvo mano komentaras, pasibaigus stovyklai, bet taip ir turėjo būti.
Kai praleidi 12 dienų toli nuo “normalaus” pasaulio, labai sunku grįžti į jį, o dar sunkiau susidėlioti visus įspūdžius ir mintis. Labai daug išmokau, nes buvau apsupta puikių mokytojų, ir, negana to, pati padariau nemažai klaidų, kurių, tikiuosi nebekartoti.
Prieš važiuodama stovyklon, visiems sakiau, kad joje lauks daug staigmenų. Pati nustebau, kiek daug jų buvo. Labiausiai stebinau pati save, bet kai kurie dalykai verti būti pavadintais visiškom mistikom ir stebuklais. Dar buvo labai daug gėrio. Net staigmenos, atrodžiusios nemaloniomis vėliau, viską apgalvojus, virsdavo geromis. Virš visos 45 hektarų salos vyravo kažkokia nežemiška gėrio aura. Turbūt susiėjus tūkstančiui gerų žmonių į vieną vietą tai natūralu…
Nežinau, ar kada beesu taip nuvargus. Miegojau savaitę po daug ir, atrodo, pagaliau atsimiegojau. Bet didesnis buvo ne fizinis o protinis nuovargis. Aną savaitę galva visiškai nenorėjo mąstyti, entuziazmo irgi nebuvo. Tai užsiėmiau nėrimu ir skaitymu. Perskaičiau puikią knygą - Gavelio “Jauno žmogaus memuarus”. Ant stalo guli krūva pradėtų skaityti rimtų knygų. Dar nesijaučiu pakankamai atsigavus, kad liesčiau jas.
taip ir gyvenu. neišeina grįžt į normalaus gyvenimo vėžes, bet tai kaip grįši, žmogus, kai jau nelabai žinai kas tas yr. Turbūt tikrai “mano namai - balta miško muzika”, nes mieste nors tu ką neapsiprantu :)
Kol nesuvokiu, tol gerai. Nėra vietos panikai. Ir tegul nebeatsiranda.
Šiek tiek nemiegojus esu. Bet čia irgi nieko.
Rytoj jau išvažiuoju švaistytis kirvuku ir raišioti mazgų, tad per šiandieną reikia sugebėt pabaigt visus darbus. Kažin, kada suvoksiu, kad tikrai visko nespėsiu? Kol kas dar esu kupina optimizmo ir entuziazmo.
Po truputį imu bijoti to, kas bus, kai perdegsiu. Nes tas tikrai dešimties dienų bėgyje įvyks.
Dar neramu, kad nespėsiu perskaityt visko ką turiu perskaityti ir nespėsiu iki galo įveikti tų visų žvaigždynų, kuriuos esu užsibrėžus įveikti.
Reikia būtinai pasikrauti fotoaparatą, kad iš salos kokį vieną kitą sykį galėčiau pasidalinti Legendos Tęsinio smagumais.
P.S.: Šią nakt pirmą kartą per turbūt savaitę trečią nakties po langais neburzgė šiukšlių surinkimo mašina ir netriukšmavo jokie.. kaip čia gražiau pavadinti… berniukai mašinose niauktais langais. Turbūt jiems smagiau daužyti butelius, šūkauti ir leist bumčikus, kai aš sugalvoju išsimiegoti. Bjaurystos.
Šiomis dienomis man buvo tokia krizė, kokios gyvenime neprisimenu, kad būčiau turėjus. Visgi nuo praeitos vasaros neturėjau normalių atsotogų - visos universitetinės atostogos pradingo darbuos darbeliuose, dabar po sesijos irgi nespėjau atsikvėpt.
Jau zyziau, kad nenoriu jokios stovyklos, bet paklausykit! Buvau net užmiršus, kad mūsų himnas šiemet toks tobulas! Gražiausias iš visų buvusių ir už tai didelis dėkui Eglei, kurios balsą girdit.
Vėl prisiminiau dėl ko mes prieš kiekvieną didesnę stovyklą stresuojam, tada dirbam iki nukritimo ir pabaigoje vistiek visi švytim džiaugsmu. Gaila, kad youtub’as pagadino kokybę, bet iš nuotraukų nesupras niekas to gero jausmo.
To, kuris kaip ir visas skautavimas veža nerealiai.
Dar liko daug darbų, bet jau tikrai laukiu legendos tęsinio. Nes mano namai žolynai ir vėjas ir nieko nėra geresnio už priklausymą didžiausiai pasaulio šeimai :)
