Pasveik be chemijos

Mano lengvas gerklės skaudėjimas išsivystė į kažką blogesnio su dideliu čiauduliu, giluminiu kosuliu, užsikimšusi nosimi ir gal temperatūra (kolkas nesiruošiu jos matuotis).

Nelabai mėgstu visokius fervex’us ir kitus farmacijos išmislus ir labiau pasitikiu liaudies išmislais. Taigi, dalinuosi savais pasigydimo būdais, žiūriu, ką pataria internetas ir klausau jūsų nuomonės bei slaptų efektyvių išgyjimo būdų.

Visus negalavimus visų pirma gydau miegu. Jei išsimiegu ir nepagerėja, reiškias reikia susimąstyti jau. Iš visų ligų tenka susidurti tik su visokio plauko peršalimais, tad nuo jų ir moku geriausiai išsigydyti. Visokie skrandžiai, virškinimai ar dar kas nors liktų arba ignoruojami, arba kreipčiaus į mamą, nes ji viską žino.

Šildau žemę

Taip taip. Vakar buvo ne tik pasaulinė žemės diena, bet ir sena gera Jorės šventė. Būtų jė, jei nebūčiau to suvokusi tik šiandien, kai vėlai nakčia važiavom namo iš psichologų kongreso kažkur Nemenčinės miškuose. Tik aš turbūt galiu sugebėti visą vakarą prie laužo dainužes dainuoti nesuvokdama, kad atvažiavom ne šiaip, o būtent Jorės dienos paminėti.

Šiaip ar taip. Seniai jau bedariau šviečiamąjį įrašą apie senovės lietuvių šventes. O ką, mielieji, žinot apie mano mėgstamiausią Jorės šventę.

Pavasario lygė

Vakar buvo pavasario lygiadienis. Nuo žiemos solsticijų (saulėgrįžos) dienos pradeda ilgėti ir ilgėja iki kovo 20 ar 21 dienos - priklauso nuo metų. Šiemet būtent kovo 20tą dieną susilygino diena ir naktis - šviesusis ir tamsusis paros metas. Senovėje tai reikšdavo “persivertimą” iš tamsiųjų jėgų, žiemos viešpatavimo laiko į šiltąjį, vasaros laiką. Esu rašius, kad jau per užgavėnes senovės lietuviai imdavo įvairiomis apeigomis budinti žiemą. Lygės žymi tikrąją pavasario pradžią - yra manoma, kad anksčiau užgavėnės buvo švęstos tuo pačiu metu.

Turim progą

Sako, šiandien kovo 11toji. Dar sako, kad 75% lietuvaičių mano esą patriotais. Kažin kiek iš jų iš tiesų tokiais yra.

Turėdami iš 3 milijonų su trupučiu 75 procentus  mylinčių Lietuvą ir neabejingų tuo, kuo ji bus rytoj ar po penkiolikos metų įtariu, kad mokytojai neturėtų poreikio streikuoti, o emigracija nebūtų tokia didi bėda. Aš gal eilinį sykį naivi, bet juk tai, ką turim šiandien Lietuvoje yra bendras visų mūsų kūrinys. Tai, ką pasaulis apie mus galvoja irgi yra mūsų kūrinys.

Nesiplėtosiu aš čia labai, nes taip ir šventė baigsis. Bet jei per 19tus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus dažniau susimąstytume, kokią Lietuvą kuriame savo darbais ir kokiomis smulkmenomis galime prisidėti prie jos augimo ir gražėjimo, gal ir apklausomis atsirastų didesnis noras tikėti :)

Tuo tarpu einu pasimokyti, kad augčiau protinga ir protingiau prisidėčiau prie savo šalies ateities kūrimo.

Su besibaigiančia kovo 11tąja!

Troleibusiniai pamąstymai (NE burbėjimui!)

Važiuodama troleibusu iš universiteto skaičiau Juknaitės knygą. Apie ją jau šiek tiek rašiau - tai autorės pokalbiai su įvairiais vaikais. Jei iki tol skaityti pokalbiai buvo su neregiais ar silpnaregiais, šiandien skaityti - su visuomenėje vadinamais “sunkiais” vaikais. Tokiais, kurie dar paauglystėje dėl vagysčių atsiduria nepilnamečių kolonijose. Kurie vietoj to, kad augtų mylinčioje šeimoje turi asocialius tėvus (jei iš viso tokius turi) ir dienas leidžia globos namuose.